Išgyventi iki dvyliktos

   Lėtai, lyg kokia sraigė, slenka gruodžio trisdešimt pirmosios vakaras. Juozas su Stase, niekas jų nepakvietė į svečius, sėdi dviese svetainėje, kuri kvepia mandarinais, keptu kalakutu. Ant stalo puikuojasi, Stasės firminis patiekalas, naujoviškai paruošta balta mišrainė, laukia ateinančių valgytojų taisyklingai išrikiuoti keturių rūšių silkių patiekalai, tarsi sargybiniai, saugantys dar nepradarytą vyno ir  šampano butelius.

Stasė jau trečią valandą iš eilės tvarko servetėles, lyg ruoštųsi priimti bent jau Švedijos karališkąją šeimą, o ne savo pačios vyrą, kurį mato kasdien jau trisdešimt septynerius metus. Kitų, kuriuos taip kvietė, ji nesitiki sulaukti. Taip jau visada būna, prižada ir... pašvilpk, kiūto vieni, pro langą saliutą žiūri vieni ir pamiršti.

– Juozai, turėk sąžinės, neliesk tų grybukų, čia gi Naujiesiems metams! – griežtai sudrausmina vyrą Stasė, vos tik jo ranka pavojingai priartėja prie torto ant kurio jie ir pūpso.
Juozas atsidūsta, atitraukia ranką ir gailiomis akimis pažiūri į sieninį laikrodį. Rodyklės rodo vos devintą vakaro.
– Stase, – prabyla jis filosofiškai, – o jeigu aš iki dvyliktos neišgyvensiu iš bado? Ar tada grybukus suvalgysi pati, ar paliksi mano šermenims?
– Nesvaik, – numoja ranka Stasė, bet pati, buvo išbėgusi į tualetą ir ten paskubom, paslapčia suvalgė vieną mandariną ir skubiai paslėpė žieveles. Dėl vieno rutuliuko bendra stalo kompozicija nesusigadino. 
– Dar tik devynios. Reikia išlaikyti tradiciją. Pirmiausia – senųjų metų palydėjimas, tada – prezidento kalba, ir tik po to – puota.
– Mano skrandis įstatymų neskaito, o prezidento tuščios kalbos tuo labiau neklauso, – burba Juozas, bet, nutaikęs momentą, nugvelbia dešros ripkelę, o tada jau klusniai atsilošia kėdėje. Kreivai nusišypso: aš irgi, ne tik tu, moku į tualetą nusliūkinti. Pravers. – viduje, pilvui maršą grojant, pasišiaušia toks saldus pasipriešinimas. 

Stoja tyla. Per televizorių jau ketvirtą kartą tas pats dainorėlis traukia tą pačią dainą, tik šįkart su kitokiu blizgančiu švarku. Juozas ima snausti, jo galva pamažu svyra žemyn, o knarkimas įsilieja į šventinio koncerto foną.

– Juozai! Nemiegok! Pramiegosi Naujuosius! – Stasė baksteli jam į šoną.
– Nemiegu, nemiegu, – krūpteli Juozas, išplėsdamas akis. – Aš tik... truputuką, kol užmigsiu,  pasnausiu.

Laikas slenka tarsi atbulas vėžys. Dešimta valanda. Vienuolikta. Juozas jau pro akis praleido visas tas šventines, kasmet kartojamas laidas, suskaičiavo, kiek kartų ekrane pasirodė tie patys atlikėjai, ir netgi pabandė atspėti, kuri iš dainininkių pirmoji nulūš nuo paslapčia išgerto šampano. Stasė tuo tarpu jau spėjo pasipuošti geriausia suknele, apsiauti, pati jau neatsiminė kiek metų juos dėvi, batelius ir po penkiolikos minučių persiauti šlepetes, nes „dar anksti, kojos pavargs“.

Pagaliau laikrodis parodo, be penkių minučių dvyliką. Įtampa bute pasiekia aukščiausią tašką. Juozas gauna oficialų leidimą atkimšti šampaną. Jis paima butelį taip iškilmingai, tarsi ruoštųsi paleisti raketą į kosmosą. 

– Tik žiūrėk, į liustrą nepataikyk, ši daug brangesnė už pernykštę, o tai vėl stiklus tekjs šluoti kaip pernai. – perspėja Stasė, laikydama paruoštas taures.
– Ramybės, motin, patirtis daro savo, – oriai atsako Juozas ir ima sukti vielutę.
Tuo metu televizoriaus ekrane pasirodo prezidento biustas. Juozas sulaiko kvapą, Stasė sustingsta su taurėmis rankose. Smagiai „pokšteli“, kamštis tvarkingai lieka Juozo saujoje.
– Oho! Kaip profesionalas! – pagiria Stasė.
– Tai jau taip, – išdidžiai šypteli Juozas, pildamas gėrimą į taures.

Laikrodžio dūžiai sklaidosi po visą butelį. Juozas su Stase atsistoja, susidaužia taurėmis, palinki, kaip ir kasmet, vienas kitam sveikatos, ramybės... ir kad kaimynų šuo nustotų loti paryčiais. Išgeria iki dugno, vienas kitam nusišypso, pasibučiuoja ir sėdasi puotai. Kurį laiką girdisi tik smagiai valdomų įrankių muzika. 

Dvylikta valanda ir dešimt minučių. Už lango vis dar pokši fejerverkai. ,,Ale gi ir turi lietuviukai pinigo, tik pripratę skųstis, kad yra baisūs vargšai'', – moteris supyksta ant visos savo tautos. Neužilgo stoja palaiminga tyla. Juozas atsargiai ištiesia ranką, paima vieną grybuką ir lėtai jį sukramto. Stasė įsideda šaukštą baltos mišrainės...

– Na, ką, Stase, – atsidūsta ir nusiplėšia smaugiantį kaklaraištį. – Gražiai atšventėm. Eiva į ,,Miegonių karalystę?''
– Eikime, Juozai, – linkteli Stasė, lipdama iš šlepečių. – Tik kada tą maistą ir suvalgysim? Gi tokias nupiepusias pensijas gaunant, ,,grieks'' būt išmesti. – renka patiekalus ir deda į šaldytuvą, – Gerai, kad tų svečių ir nesulaukėme, – kelia nuotaiką vyrui. Tik jis, kaip ir ji, puikiai žino, iš kapų niekas neatsikelia, neateis. Bet... kasmet paruošia jiems stalą.
Juozas stabteli tarpduryje, apžvelgia beveik nepaliestus patiekalus ir sunkiai atsidūsta:
– Žinai, motin, žiūrint į tuos keturis dubenis silkės, kitas gėrybes ir kalną mišrainės, man atrodo, kad mes čia ne Naujuosius sutikome, o pasirašėme savaitės darbo sutartį.
– Nieko tokio, – gailiai šypteli Stasė ir išjungia šviesą. – Užtat nereikės sukti galvos, ką gaminti iki pat Trijų Karalių. Eik, darbo žmogau, ilsėtis. Rytoj pirma pamaina prasideda devintą ryto!
žemaitukė

2026-11-21 06:52:15

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Moderatorius (-ė): pavėjui

Sukurta: 2026-11-21 09:10:17

Tikroviška, šiltai komiška ir kartu tyliai liūdna buitinė miniatiūra apie senstančių žmonių Naujųjų metų sutikimą. Jame dera kasdienė smulki komika (kova su grybukais, slapta suvalgytas mandarinas, „blizgantys švarkai“ per televizorių) ir gilesnis, beveik nepastebimas vienišumo bei praradimų šešėlis.

Negaliu praeiti pro šalį pro Neužilgo stoja palaiminga tyla. Netrukus. Skyrybos netaisiau. Dar ateičiai: mėgstate kabutes. Ne visi žodžiai jų prašosi ir kabutės ant jų reikalingos.