Vaizdų mirgėjimas nepadeda mąstyt,
Nes esmės slepiasi giliau, nei meistro teptas grimas.
Klaidina išrinktuosius sąžinė lanksti –
Turtingi duodantys ir vargšai, kurie ima.
Susvetimėjimas – kiek kąsny nuodo, atsikandęs nežinai.
Tiki pasauliu, koks priglaus neskriaudęs.
Nutils gyvenimas ten, kur tušti namai,
Kur kėkštai les šio derliaus obuolius ir kriaušes.
Ir laiškas bluks, pavirtęs prakurom –
Veiksme nevykstančiam, kas rašė, nesimato.
Žvarbu, nes lapkritis, kuris menkai užklos –
Ne patalais, vos vos šerkšnotais lapais.
Tai laiko bėgsmas. Jau ne paknuopstom –
Kreguojant, dūstant, stabčiojant, pamąstant.
Tiktai spalvų mirgėjime kasdien mažiau kažko.
Gal, būtus žiedlapius išmėtę, sėklas rasim?..
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Moderatorius (-ė): pavėjui
Sukurta: 2026-11-21 08:54:28
Eilutės apie tuščius namus, kuriuose kėkštai les šio derliaus obuolius ir kriaušes ir apie blėstantį laišką sukuria apleistumo vaizdą. Lapkričio šaltis veikia ne vien kaip gamtos fonas, o kaip vidinė būsena. Po keliose vietose tamsėjančių motyvų paskutinė eilutė Gal, būtus žiedlapius išmėtę, sėklas rasim?.. atveria mažą, atsargią erdvę atsinaujinimui – ne garantiją, o tylų klausimą.