– Mūsų Petras tai o-ho-ho vyrukas, – nors jau ir brandaus amžiaus, bet apie panas tai sparną rėžia kaip koks ,,zielskinis'' gaidys, – Jurgis mirkteli akį garažo vairuotojams ir pats nusižvengia lyg ,,staininis'' eržilas, – Tik ir jam būna netikėtumų. Va, pasakojo, kad penktadienį važiavo aplankyti savo mamos, dardėjo senuoju, išblizgintu „pasatu“ kaiman, kelio ten doro nėra, žvyrkeliu tenka priekin skintis. Bet, kai nuotaika yra puiki, radijas groja, vyriokas kartu gali dainą traukti, kriokia tai kaip pats ,,Pavarotis'', gerklė išdžiūvo. Pamatė, pakelėje stovi mergiotė. Graži kaip nimfa, sijonėlis vos ,,rozetę'' dengia, o krūtininga... nesnausk. O rankoje laiko dvidešimties litrų kanistrą. Rupūžėle, – dėjo ant stabdžių ir apsidžiaugė, – Tai pasisekė! Arba naminis alus nuo Širvintų pusės viduje, arba duonos gira, kuria irgi praskalausi gerklę. O panikė tai tikras paveiksliukas, tik glamžyk, voliok... – sukirbėjo Petriokui gašlios, saldžios minčikės, – Ir išgert duos, ir dar kai ko... Reik pavėžėti, pasirodyti džentelmenu“. – privažiavo, sustojo ir galantiškai atidarė dureles.
Mergina jam taip žadančiai nusišypsojo, kad net į vyro pilvo galą nusirideno žaibas. Taip dėjo, kad galutinai patvirtino ,,Prieinama, tad aistros liesis lyg lava''.
O mergiotė, įsitaisiusi automobilio salone, tą savo plastikinį kanistrą taip įsispraudė tarp rietų, kad norėdamas neatimtum.
Važiuoja jiedu, tyli. O jau Petro snukis atrodo, kaip ką tik nukaltas euras. Kelias duobėtas, tad kanistras, šildomas dviejų sultingų šlaunų, tik pliukšt, pliukšt... Seilė vyriokui nutįso. Neiškentė, taip knietėjo sužinoti, kas jau ten toje jos brangioje talpoje taip kliuksinasi? Atsargiai merginos paklausė:
– Tai ką jau, žavingas paneliukas, čia tokio gero vežasi, kad taip stipriai saugo? Gal ,,spiritiaką?''
Mergina ramiai į jį pažiūri ir papurtė galvą:
– Ne.
Petras nebūt Petras, rankų nenuleidžia, tardo toliau:
– Tada tikriausiai šviežias alutis su putele ane?
– Neeee, – lyg ožka sumekena mergina, – benzinas.
Kėravotojas vos vairo iš rankų nepaleido, akys iš ,,orbitų'' vos neiššoko:
– Kas, kas?!..
– Kas pasodins, tas ir nukas, – mergiotė nebūt iš kaimo, rėžė lyg nuo ,,viško''.
– O tai kam dabar tau tas benzinas?! – stebisi Petras, – Kaip suprantu tai tu nevairuoji transporto, pėsčiomis vaikštai?!
Mergina nužvelgė Petrą nuo galvos iki kojų ir su tokia tiesmukiška, gyvenimiška išmintimi balse atrėžė:
– Žinau aš jus, vyrus! Visi iki vieno esat veisliniai kuiliai. Ir tu, paveši iki pirmo miškelio, o paskui, pas jus visus viena ir ta pati giesmelė – ,,Oi, mergyte, benzinas baigėsi...'' Tai va, jei tas benzinas ims ir pasibaigs, nebus tarp mūsų jokio nesusipratimo, pripilu ir varom pirmyn su vėjeliu.
Petras, jis juk irgi iš ,,tų visi'', tik giliai atsiduso, perjungė pavarą ir tylėdamas, be jokių sustojimų miškeliuose, parvežė merginą iki pat jos trobos durų.
Kai Jurgis pabaigė pasakoti, nuo vyrų kvatojimo, kilojosi garažo stogas.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Moderatorius (-ė): pavėjui
Sukurta: 2026-11-19 13:27:44
Tekstas nesistengia būti švelnus ar literatūriškai glotnus, čia tiesiai liejasi šnekamoji kalba, žargonas ir savitas kaimiškas registruotas humoras. Dėl to pasakojimas skamba kaip gyvas pasakojimas prie garažo durų, o ne kaip sausas aprašymas. Po greito, gašlaus lūkesčio ir merginos atkirčio ateina trumpas, beveik lakoniškas atvėsimas – tylus važiavimas iki trobos durų ir bendras vyrukų juokas pabaigoje, kuris uždaro anekdotą be nereikalingų moralų. Tik derėtų apsvarstyti kabučių gausą, ne visur jos būtinos. (Skyrybos klaidų netaisiau).