Dar nepavargo velnias, bedalindamas po trdešimt auksinių.
Baisus apsigimimas, kai visa gentis be sąžinės ir proto.
Kada "vaduotojai" iš miestų klestinčių palieka nebegyvą plynę,
Kai melui ir keiksmams nevėkšlų koseres pražiodo.
Kuo betikėt, jeigu tokia teisybės ir dorumo bejėgystė?
Jeigu subliuško žėrinčios didžių valdovų galios?
Papjovė, sunaikino daug, tačiau žmogiena nė nemanė misti,
O velnias juokiasi, į pažadus ir sutartis jauniklių kraują nusivalęs.
Jam nepažįstama šventa tėvystė, motinystė – 
Juk sugulovių išdėlių nei suskaičiavo, nei paglostė.
Belieka trisdešimt auksinių kaip motyvą kišti.
Belieka gaisro dūmus ir lavonų tvaiką uostyt.
Manei, kad gausi derlių, vyre, garbinęs save?
Per siauras požiūris į jausmą sielą sunaikina.
Tas, kas gardžiuojasi, privertęs silpnus kęst,
Tarnauja velniui. Dievo nepažino.
Išlieka senas klausimas kaip žmonija –
Kas tu esi?
Ar atskiri nuo pragariško blogio palaimingą gėrį?
Pasaulis dar ne velnio, nes parsiduoda ne visi –
Skaisčiau, nei deimantas ištiškęs jausmas žėri.