Smagus, ironiškas žongliravimas žodžiais ir tautiniais stereotipais! Jaučiasi lengvas teatrališkumas – nuo rūtų ir švento šiupinio iki Ventos-Gango. Tai nėra įprasta lyrika, labiau žaismingas groteskas, bet toks kalbėjimas „kitaip“ sukelia šypseną ir palieka gerą nuotaiką.

Pradžia pilna tiršto, šiek tiek šmaikštaus patoso: tautiniai rūbai, nuvytas „priešas bjaurus“ ir palietos rūtos bei pinavijos. O kas po didžiojo žygio? Ne pergalės paradas, o... sočiai paruoštas „šiupinys šventas“ ir taurieji gėrimai. Tas staigus nusileidimas nuo istorinių aukštumų prie garuojančio puodo yra neįtikėtinai gyvas ir žmogiškas. Antroji strofa – grynas poetinis chuliganizmas geriausia šio žodžio prasme. Suberti „laimės trupinius mažyčius / lyg gintarą be galo brangų“ į Ventą, kuri čia pat pakrikštijama „žemaičių Gangu“, yra geniali vietinio masto geografija. Mūsų provincijos upelis akimirksniu tampa šventa indiškos dvasios arterija. Paskutinė eilutė „kaip maldą burbėdamas: / imkite kiek tik jums lenda..“ viską nušviečia švelnia saviironijos šviesa. Jokio sustingusio paminklinio rimtumo, tik dosnus, šiek tiek pavargęs, bet plačios širdies gestas gamtai ir pasauliui. Autorius ištikimas savo braižui. Ir tai gerai.