Mes orientuosime viens kitą skrydžiui į erdves,
Kai tu parodysi man horizontą, aš tau – kraujo ryšio gelmę.
Lai tai įvyks neištrinant, nepaneigiant save,
Bet kraujo gyvastim į šventą jausmą beldžiant.
Iš tvinksnių pagreitėjusių neklysdamas žinai – 
Atėjo laikas plėšti odos kiautą.
Edeno sodą tu galop radai.
Nėr ko blaškytis, abejoti, laukti.
Tu būsi man švelnus tarsi pietys,
Kada be drovesio išnirsiu prieš tave be šilko,
Kai tyrinėdamas vos vos mane lieti
Ir aš rasoju, nušvintu ir virpu.
Giedros rimty pulsuos aistros žaibai,
Apšviečiantys svaiginančią matuojamų geismų bedugnę.
Nebesvarbu, ar įkritai, ar atskridai – 
Pasaulio triukšmą gožia mūsų tvinksnių būgnai.
Ir pilnatis nesusiteps gličiais melais,
Tai bus pradžia, gimtis jau naujo laiko.
Nenukritai. Jauti, kaip mes aukštai?
Viens kitą jausdami apsvaigstame – kaip svaigom.