Mano batai buvo du.
Susipyko jie abu
Ir dabar aš negaliu
Jų sutaikyti kartu.
Vienas žiūri dešinėn,
Kitas dairosi kairėn.
Man batukų abiejų
Buvo gaila iš tiesų.
Ir tempiu juos nuo kojytės
Pasiliko kojinytės.
Oi, batukai! Nu nu nu!
Baikit erzintis abu!
Bet batukai kantriai tyli
Ir nesiruošia prašyti,
Kad sutaikyčiau aš juos.
Dar ilgai jie taip ožiuos?!
Pavargau su jais lakstyti,
Ir po vieną jų prašyti,
Tai bėgioju aš basa,
Nes kieme tikra bala.
O baloj vanduo gyvena.
Visas šiltas jis murmena.
Kviečia dūkti jis mane
Ir bėgioti ristele.
Vandenukas garsiai tyška,
Kai pėdutės basos bėga
Pamiršau aš batukus
Ir jų norus didelius.
Sėdi jie sau ant tvoros
Ir pavydi man balos.
Oi, batukai! Nu nu nu!
Susitaikome kartu?
Vieną batą aš imu,
Kitas šaukiasi balsu.
Apsiausiu juos viena,
Nes jau didelė pana.
Bet po to ir vėl žiūriu –
Batai pykstasi abu.
Pavargau su jais tąsytis
Tad nešu juos paguldyti.
Miega batai dėžėje
Ir pamiršo jie mane.
Tai kieme viena bėgioju –
Apie nieką negalvoju.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Moderatorius (-ė): pavėjui
Sukurta: 2026-11-06 12:36:06
Batai atgyja kaip maži ožiukai, o vaiko reakcija (nuo bandymo sutaikyti iki visiško numojimo ranka) yra labai natūrali, atpažįstama ir vaikiškai sveika. Posmai apie balą ir šiltą murmenantį vandenį sukuria labai stiprų, vizualų ir garsinį vaizdinį.
Pradžia „Mano batai buvo du / Susipyko jie abu“ yra žinomo vaikų eilėraštuko motyvas. Tai nėra blogai, bet skaitytojui sukelia stiprų déjà vu jausmą.
„Vandenukas garsiai tyška, / Kai pėdutės basos bėga“ dingo rimas ir sutriko ritmas. Vaikų poezijai sklandus rimas ir griežtas ritmas yra itin svarbūs.
„Ir nesiruošia prašyti, / Kad sutaikyčiau aš juos“ lyginant su kitais posmais, čia skiemenų skaičius ir kirtis šiek tiek „iškrenta“.
Vietomis naudojami lengviausi, bet mažiau skambūs rimažodžiai: bendratys (prašyti / rasti, būti / daryti) arba tie patys įvardžiai (abu / kartu, mano / mane).