Tokie mes buvome tada,
dabar mes esame kitokie,
kaip norisi  pajust artumą -
tą paprastą – vienuoliktoko.
 
Tu man skaitei savas eiles –
išliko vaizdas, balsas atminty,
lyg žiedlapiai pabirę žodžiai,
kuriuos jaučiu ir savo dabarty.
 
Tai buvo nuostabiausias laikas –
mažas žmogus ir rūpesčiai maži.
Visi norėjom būti gražūs, drąsūs –
draugai gyvenime neišskiriami.
 
Mes augom ir tapom dideli –
atstumai, skirtumai ryškėjo,
lyg žirniai – išberti ilgam kely,
už savo lemtį kovot turėjom.
 
Draugai surado kitus draugus
ir artimųjų ratas vis trumpėja.
Kada į laiko veidrodį  žvelgiu –
kiek daug gražių dienų praėjo.