Tamsybės popūdyje reikia atspirties.
Jutimo artumos, kurs leidžia rasti tai, kas kraujo induos gyva.
Nedaug yra to laiko, kai aptinki stiprybę giminės ašies,
Nakty liepsnos pavidalu viršum dagties iškilusios.
Laimingos patirtys neturi soties žmoguje.
Jos lieka ilgesiais, vardais, įsūdytais į vakarinę maldą.
Kas šventa, ne šalia tavęs, bet tavyje – 
Atskiedžia realybės baimes atminimai saldūs.
Taip, silpsta pojūčiai po nuospaudom rupiom,
Nutyla, tolsta glostymais išnešę šilumą iš glėbio,
Prie vaško tirpstančio argi didžiuojamės pradžiom?
Čia šliejamės į tuos, kas po būties vargų užmiega,
Nes nešė kryžių rūpesčio už mus,
Kol duonos kriaukšlės, jos nekepę, siekėm.
Nes jų kvėpvimas sušildė tuos namus,
Kur trupiniai pasotina labiau, negu pyrago riekės.