Šis tekstas man neatrodo toks stiprus, kaip ankstesni Jūsų tekstai, kuriuos teko skaityti. Norėtųsi gryninti. Ir netgi rašyti mažosiomis raidėmis, šiek tiek tvarkyti grafinį vaizdą, kad neišduotų, jog jis kurtas paskubom. Juk neretai mažiau poezijoje reiškia daugiau.
Jei įdomu – taip jį perskaičiau:

*
tavo žvaigždė
švystelėjo
nepastebėta

skaudžiau už atstūmimą
praleista proga
galvą priglausti
apkabinti

ką daugiau turim
jei ne atsineštą šviesą
išdrįsti pasakyti

Eilėraštis pagavo jausmą, kai didžiausias skausmas gimsta ne iš konfliktų ar atviro atstūmimo „siuntimo po velnių“, o iš tylos ir veiksmo trūkumo. Kometa praskrieja akimirksniu, jei nespėjai pamatyti, ji dingo tuštumoje. Taip ir neįvykęs apsikabinimas, nepriglausta galva tampa daug sunkesne našta už bet kokį pyktį, nes atima galimybę patirti tai, kas galėjo būti.

Patiko.Sutinku- kiek pats duodi šviesos, tiek ir gauni.