Lietus rudens vėluos į vienišystės sausrą,
Kai kris dangus, ar liksiu abejinga?
Po jutimus varvėjimas vos liesdamas bebrauko – 
Kam ko nors vertas žilas seno nimbas?
Ilgai gaištu, kol iš smulkių fragmentų
Sudėstau džiugų gyvastingą rytą.
Surinko turpinius švarplėtos stalo lentos – 
Prie jo šeimynos Mišios neįvyko.
Garuoja mėtos – tarsi man primintų,
Kaip siautė vasara, šeimyna kaip klegėjo.
Dangus papilkęs krinta, krinta, krinta
Ir skalbia pėdsakus visų, kurie išėjo.
Mane išsinešė. Beliko drungnas kiautas
Ir gyvasties nedaug – jau įprastinės sopės.
Lietaus nors daug, sausra nemano liautis,
Išdžiūvau taip, kad suskilau šypsotis.
Neverta virkauti, kad buvo ir pradingo – 
Galiu paliudyti, kokia būtis saldinė.
Budžiu ir laukiu tų. kurie laimingi – 
Sulaukę pirmo, likę paskutiniais.