Zitos namuose galiojo du griežti, laiko patikrinti įstatymai. Pirmasis konstitucinis straipsnis skelbė: „Vyrui – galėk“. Antrasis garantavo: „Vaikams – turėk“. Pati Zita slapta buvo susikūrusi trečiąjį: „Sau – kentėk“.

Šeštadienio rytas. Šešios nulis nulis. Zita dar sapnuoja, kad atostogauja Balyje, kai staiga ausyje pasigirsta nekantrus, tarsi kokio lokio, urzgimas. Atmerkia akį, regi, jos antroji obuolio pusė – Antanas jau pasiruošęs žvejybai.

– Pačiut, miegi? Nemiegok, reikalas yra, – Antanas judina ją su tokiu entuziazmu, tarsi žadintų mirusiąją. – Tu gali man surasti neperšlampamas kojines? Niekur nerandu. Ir dar, gal gali duonos su lašinukais ir svogūnu įdėt? Tik plonai supjaustyk, storai neskanu. Ir termosas kur? Padėk surast, nes vyrai mašinoje pypsi!

Zita atsiklijuoja ir antrą akį. Antanas stovi apsivilkęs žvejo kostiumu ir atrodo kaip koks ateivis iš kosmoso.

– Antanai, kojinės tavo stalčiuje. Viršutiniame. Kur parašyta „Kojinės“.

– Žiūrėjau, nėra! – panikuoja vyras.

Zita atsikelia, prieina, atidaro stalčių, ištrauka kojines, kurios guli ant pačio viršaus ir pakiša Antano panosėn.

– O, tu esi tikra burtininkė! – kaip vaikas ,,čiupačiupsą'' gavęs apsidžiaugia šis. – Klausyk, o tu negali dar ir tų pavadėlių, na, kur su trim kabliukais surišti? Man rankos dreba, nesigauna. Tu gi viską gali, tavo pirštai smulkūs.

– Antanai, jei aš tau dar ir pavadėlius rišiu, tai pati ir važiuosiu ant to ledo, o tu liksi virti cepelinų. Galiu aš tau duris atidaryt, kad greičiau išeitum. Marš!

Vos Antanas nudundėjo laiptais, durys į miegamąjį vėl atsidaro. Įžengia paauglys sūnus Lukas, rankoje gniauždamas telefoną su išsikrovusia baterija.

– Mama, man pirmadienį biologijai reikia gyvo mašalo arba vikšro. Ir dar dešimties tuščių kiaušinių dėklų. Tu turi? – klausia sūnus.

– Lukai, dabar šeštadienis, septynios ryto. Iš kur aš tau gausiu vikšrą gruodžio mėnesį?! – Zita jau užverda lyg bulvienė.

– Nu nežinau, tu visada viską turi. Pažiūrėk balkone, gal koks užsilikęs po vasaros miega. Ir dar... man reikalingi penkiasdešimt eurų? Reikia klasės fondui. Šiandien iki dešimtos valandos būtina pervesti, seniūnė grupėje parašė.

– Penkiasdešimt eurų už ką?! Jūs kosmosą mokykloje statot?

– Nu mama, nepradėk. Visi neša. Tu gi turi, mačiau vakar piniginėje.

Čia iš už kampo išnyra jaunėlė dukra Saulė, vilkdama žeme purvinus sportinius marškinėlius.

– Mama, man po valandos šokių konkursas. Marškinėliai purvini, nes vakar ant jų netyčia išpyliau pomidorų padažą. Tu turi kokią magišką priemonę, kad tą dėmę panaikintų? Ir dar, reikia plaukų lako su blizgučiais? Labai skubiai reikia, autobusas išvažiuoja po keturiasdešimties minučių!

Ir būtent šią akimirką, kai viena ranka Zita naikina pomidorų padažo dėmę, o kita – purto vorą iš stiklainio sūnui biologijai, ant stalo pradeda skambėti telefonas. Ekrane šviečia užrašas: „Anyta – geriau neatsiliepti“.
Zita įjungia garsiakalbį. Iš ragelio pasigirsta toks saldus balsas, kad jo klausantis, kažkodėl darosi labai pikta.

– Žana, sveika, čia mama, – anyta Genovaitė dešimt metų ją specialiai vadino Žana, nes Zitos vardas jai atrodė „per prastas“. – Kaip jūs ten gyvenate? Mano Antanėlis neišbadėjęs? Išvažiavo žvejoti? O tu gali man dabar pasakyti, kodėl jis be šaliko išvažiavo? Aš pro langą mačiau, kaip į mašiną lipo. Tu kaip žmona privalai žiūrėti jo sveikatą. Tu juk gali bent šaliką jam užrišti?

– Mama, jūsų Antanėlis žvejybiniu kostiumu aptrauktas iki ausų, jam ten dar ir perkaršta, – pro dantis jau košia Zita, plaukų džiovintuvu džiovindama dukros marškinėlius.

– Nu jau, nu jau... Žana, tu visada randi pasiteisinimą, – atsidūsta ragelyje. – O klausyk, tu namie turi tų mano garsiųjų raugintų agurkėlių? Atvažiuosiu dešimtą valandą, noriu paimti stiklainį. Tikėkimės, švariame stiklainyje juos laikai, ne taip, kaip praeitą kartą? Ir ar turi man laiko kavos išvirti? Nes žinau, kad tu šeštadieniais nieko neveiki, tik namie sėdi.

Zitos akis pradeda sinchroniškai trūkčioti pagal plaukų džiovintuvo ūžimą. O Lukas jau šalia rėkia: 

– Mama, voras pabėgo, palindo po šaldytuvu, padėk ištraukti!“ 

Saulė klykia: 

– Autobusas po penkiolikos minučių, kur mano lakas?!

Marti giliai įkvepia, paima telefoną į ranką ir košia pro dantis ramiu, bet tokiu šaltu balsu:

– Brangi mama. Aš viską galiu ir viską turiu. Aš turiu vorą po šaldytuvu, kuris tuoj suvalgys jūsų sūnų, jei jis grįš be žuvies. Aš galiu iš jūsų agurkų padaryti veido kaukę, o kavą jums išvirsiu iš tų pačių kiaušinių dėklų, kurių dabar turiu dešimt vienetų. Laukiu dešimtą valandą, durų kodas tas pats, bet jei neturėsite plaukų lako su blizgučiais, geriau neženkite pro duris, nes aš viską GALIU!

Ragelyje pasigirsta trumpi signalai. Anyta numetė ragelį.

Vakarop namuose stoja mirtina tyla. Grįžta Antanas. Žvejybos rezultatas – viena nupezusi kuoja, kurią jis iškilmingai įmeta į kriauklę.

– Nu, Zitute, pagavau! – didžiuojasi vyras. – Klausyk, aš taip pavargau... ar gali man alaus atidaryti? Ir, jei nesunku, išvalyk mano žvejybinius batus. Nu, ta prasme, tu juk vis tiek dabar virtuvėje sukiesi...

Zita lėtai pasisuka į jį. Jos plaukai sutaršyti, akys dega kaip kalvės žaizdras, o dantyse, tiesiogine to žodžio prasme, ji laiko suspaudusi didžiulį, aštrų duonos peilį, nes abi rankos užimtos sunkiu puodu. Nuovargis tiesiog baisus. 
Antanas akimirksniu praranda žadą. Jo nugara nubėga šaltis, kokio jis nepatyrė net ten, sėdėdamas aštuonias valandas prie eketės, o kando tai minus penkiolika. Vyro vyzdžiai išsiplečia, žandikaulis atvėpsta, žengia atgal taip staigiai, kad užkliuvęs už savo paties purvinų batų, vos neišsitiesia paslikas.

– Ž..Ž..Žanut... – sulemena Antanas, iš baimės netyčia panaudodamas motinos išgalvotą vardą. – T..t..tu tik nusiramink. Peilis... peilis dantyse yra blogas ženklas.

Zita lėtai, netardama nė žodžio, išima peilį iš burnos, nukreipia jį tiesiai į Antano pusę ir smeigia juo į medinę pjaustymo lentelę. Tak!.. Peilis suvibruoja. 

Antanas krūpteli, prispaudžia nugarą prie sienos ir staigiai pakelia rankas aukštyn, tarsi jį būtų sulaikiusi specialiosios pajėgos. Zitos žvilgsnis - ,,mirtis okupantams".

– Viskas! Viskas! – kapituliuoja nuolatinis žmonos engėjas. – Aš pats! Aš viską galiu pats! Aš galiu išdarinėti ir išsikepti šitą kuoją, galiu batus nusiplauti, aš net galiu nustoti kvėpuoti, jei tas tau trukdo! – jo balsas pakyla iki falceto. – Vaikai, bėgame į savo kambarius, mūsų mama perėjo į kovinį režimą!

Namuose vėl įsivyrauja palaiminga tyla. Antanas sėdi prieškambaryje ant kėdutės, bijodamas net nusiimti tuos purvinus žvejo batus. Vaikai kambaryje tyli kaip pelės, laukia tolimesnių pasekmių. 

O Zita lėtai eina į svetainę, krenta ant sofos kaip rąstas. Ant jos krūtinės užšoka katinas ir įsmeigia akis tiesiai į šeimininkės pavargusį veidą, pakelia uodegą ir ima garsiai, reikalaujančiai miaukti: „Miau!“ Moteris pasiruošia paskutiniam mūšiui. Ji pakelia ranką, norėdama nutėkšti įkyrų katiną ant žemės, bet katinas užmina ant televizoriaus pultelio. Ekranas įsijungia, ir jame pasigirsta skambus loterijos vedėjo ją sulaiko balsas iš televizoriaus ekrano: „Ir didįjį – milijoninį prizą laimi bilietas su skaičiais...“  Zita automatiškai pažiūri į ant stalo gulintį loterijos bilietą. Pardavėja jį vakar jai įbruko vietoj grąžos. Skaičiai ekrane ir skaičiai ant popierėlio, vienas po kito, sutampa šimtu procentų. Nuostaba sprogsta kaip fejerverkas. Sėdi sustingusi. O katinas – Micius murkia ir triumfuojančiai žiūri jai į akis, lyg sakytų: „Va, dabar ir tu turi. Galėsi nupirkti ir man riebią lašišą“.

Iš koridoriaus atsargiai, ant pirštų galiukų įslenka Antanas, vis dar laikydamas pakeltas rankas:

– Zitut... kas ten per triukšmas? Tu... tu vis dar su peiliu?

Zita lėtai atsisuka į jį, jos veide – nežemiška šypsena, tokia, kokios vyras nematė nuo jų vestuvių dienos. Ji paima bilietą, švelniai jį pabučiuoja ir taria:

– Antanėli, brangusis... Nuo šiol tu gali viską. Vaikai turi viską. O aš... aš išskrendu į Balį. Be jūsų. Viena. Visiems dvylikai mėnesių. Katiną pasiimu su savimi. Jis – vienintelis, kuris visada šalia manęs, kuris rodo švelnumą.

Matyt, Antanas jau spėjo pranešti naujieną savo brangiai mamytei, nuo kurios bambagyslės niekaip neatkrenta, tad septintą ryto, be jokio perspėjimo, į butą, kaip koks viesulas, įsiveržia anyta Genovaitė, nešina tuščiu stiklainiu agurkams. Pasiruošusi eiliniam marčios moralizavimo seansui, staiga sustoja lyg įbesta. Išvystas vaizdas priverčia išsižioti iš nuostabos: sūnus Antanas stovi pakeltomis rankomis, o Zita ant sofos bučiuoja popierėlį ir kartoja žodį „Milijonas, milijonas...“ Anyta, nebūt anyta, greitai viską perpranta, tad akimirksniu persirikiuoja, pakrauna tarsi kompiuteris, savo smegenis, tad veidas per pusę sekundės transformuojasi iš piktos žiežulos į švenčiausiąjį angelą. Psimeta taip, kad net stiklainis iškrenta iš jos rankų ir sudūžta, bet ji to nė nepastebi. 

– Zitute! Mano brangiausia, mano auksine dukrele! – murkdama puola apkabinti Zitos, rankomis, nustumdama sūnų į šalį, apsiveja marčios kaklą. – Aš visada žinojau, visada sakiau, kad mano Antanėlis atrado patį tikriausią deimantą! Koks nuostabus, koks inteligentiškas vardas – Zita! O jau gražumas, o jau gerumas moteriškos sielos!..

Zita, šiaip ne taip, išsivaduoja iš veidmainės anytos glėbio, kuris visada kvepia „Krasnaja Maskva“, ir ironiškai pakelia antakį:

– Mama, bet aš juk ką tik buvau Žana? Ir šeštadieniais nieko neveikiu, tik agurkus plaunu...

– Kas taip pasakė?! Kas išdrįso?! – anyta atsisuka į sūnų ir žudančiu gyvatės žvilgsniu jį perveria. – Antanai, tu čia prišnekėjai tokių nesąmonių?! Kaip elgiesi su savo nuostabiąja žmona, kelme tu žvejybinis?! Nematai, kaip ji pavargo viena namus ant savo pečių laikyti! Kojas jai reikia bučiuoti. – ir tuoj ima kamandavoti. – Sūnau, marš į rūsį agurkų atnešti, kol aš generalinę tvarką atliksiu, kad Zitutei būtų lengviau. Dėl savo brangios marčios, viską galiu!..

Zita žvilgteli į katiną, pastarasis pažvelgia į ją. Ir abu supranta, kad milijonas eurų gali išgydyti net pačią sunkiausią anytos bjaurystės formą, tada lėtai atsistoja, pasiima savo laimingą loterijos bilietą, įsideda jį į rankinę ir ištaria:

– Genovaite, mano brangioji mamule, kadangi jūs dabar jau viską galite, o vaikai viską turi, aš palieku jus čia už viršininkę. Antanai, dabar jau tau mama išvalys batus. Tiesa, mamyte, Lukas laukia savo pavyzdžio biologijai, tad, voras po šaldytuvu, sėkmės jums jį gaudant. O mudu su katinu einame užsisakyti savo skrydžio.

. . .

Kai koridoriaus durys užsitrenkia, prieškambaryje lieka stovėti šoko ištiktas Antanas, du išlepę vaikai ir valdingoji anyta Genovaitė, kuri jau ima lėtai klupti ant kelių, nes puikiai žino, kokia ,,laimė'' jos laukia

Tiktai katinas Micius Zitos krepšyje, vienintelis patenkintas gyvenimu, murkia: ,,Šventoji ramybė pagaliau nupirkta ir jo šeimininkės niekas nebeūdys, niekas jai netrukdys džiaugtis ramybe... ir trečiuoju, dabar jau pakeistu įstatymu – nekentėk!