Vyriausiasis ūkio inžinierius Benas stovėjo dirbtuvių centre apsuptas tepaluotų vyrų ir jautėsi kaip dvasininkas, kuris pakliuvo pas pagonis. Aplinkui virė kasdienis darbas, kurio pagrindinė varomoji jėga buvo ne dyzelinas ir net ne valstybinės subsidijos, o riebus, trijų aukštų rusiškas keiksmažodis. Be jo čia nebuvo prisukamas nei vienas varžtas. Jei traktoristas Antanas nepaminėdavo tam tikro epiteto motinos vardu ar kokio organo, „Belarus“ traktoriaus sankaba tiesiog atsisakydavo funkcionuoti, tai buvo moksliškai nepaaiškinamas, bet ūkyje seniai įrodytas faktas.
   Tačiau vieną dieną toji ekosistema patyrė fiasko. Kombainininkas Jonas, bandydamas sureguliuoti degimą, taip susižalojo pirštą, kad paleido tokią tirštą kalbinę tiradą, jog netoliese ganiusios karvės trims dienoms prarado pieną, o jaunas agronomas iš nuostabos neteko gebėjimo kalbėti lietuviškai. Benas suprato – laikas reformoms. Sukvietė vyrus skubiam pasitarimui. Pasilipęs ant kombaino padangos rėžė:

– Vyrai, taip daugiau nebegalima, – pradėjo Benas, rankoje gniauždamas tuščią trilitrinį stiklainį su užrašu „Kultūros fondas“. – Mes pretenduojame į pavyzdinį europinį ūkį, o kalbame kaip carinės Rusijos katorgininkai. Nuo šiol įvedu finansinę cenzūrą. Vienas riebus, rusiškas keiksmažodis ir dešimt centų metate į trilitrinį. Pinigai bus panaudojami penktadienį po darbo, nuovargio reabilitacijai. Už juos pirksim alų.
Dirbtuvėse įsivyravo tyla. Vyrai žiūrėjo į stiklainį, kaip į ateivių laivą. Pirmasis prabilo vairuotojas Petras, kurio veido spalva priminė lauko akmenį.
– Benai, tu negali stabdyti gamybos proceso, – rimtu veidu pareiškė jis. – Va, pavyzdžiui, jei man atsipalaiduoja kardaninis velenas, aš gi nesakysiu jam: „Gerbiamas velene, būkite malonus, prisitvirtinkite“. Kol aš nepasakau blia..., užbaigti neišdrįso, tas velenas manęs nelaiko autoritetu!

– Va! – džiaugsmingai sušuko Benas, statydamas stiklainį ant darbastalio. – Už pusę žodžio nuolaidos nedarysiu. Petrai, dešimt centų į jo vidų! Eksperimentas prasideda.

Na, toji idėja traktoristams patiko, ne todėl, kad jie norėjo tapti inteligentais, o todėl, kad greitai paskaičiavo, jei investuoji dešimt centų, o penktadienio vakarą ta „investicija“ virsta šaltu alumi, tai čia gi ne bauda, čia tikras verslo planas! Tad stiklainis pildėsi kosminiu greičiu. O tikrasis lūžis įvyko tada, kai elektrikas Petras, didis kaimo filosofas, nusprendė, kad rusiškas repertuaras gadina tautinį statusą. Jis suykūrė ir pristatė oficialų, net ūkio antspaudu patvirtintų, ausies nerėžiančių lietuviškų keiksmažodžių žodynėlį. Nuo tos dienos dirbtuvėse prasidėjo tikras teatras. Sėdi koks nors mechanikas po traktoriumi, jam ant kaktos užtyška karštas tepalas. Visi, patalpoje esantys, sulaikę kvėpavimą laukia, kris dešimt centų ar ne, o iš po variklio pasigirsta griausmingas:

– Eik tu naktį... pieno lakti!

O didžiausia smagumas prasidėjo tada, kai į dirbtuves įlėkė Antanas. Jis buvo žinomas kaip vietinis oratorius, kurio kalboje jungtukai „ir“ bei „kad“ būdavo pakeičiami garsiuoju „bl...t“. Antanas skubėjo, jo traktoriaus radiatorius virė.

– Benai! – šaukė Antanas, rankomis mosuodamas ore. – Ten laukuose... nu tas... nu kaip jį... bla... bla...

Visti traktoristai sustingo. Antano veidas pildėsi visomis vaivorykštės spalvomis, nuo geltonos iki violetinės. Jis bandė praryti žodį, kuris jau buvo pusiau išskridęs iš burnos.

– Bla...aaa... gorodiškas reikalas tas mūsų siurblys, sakau! – išsitiesė Antanas, sunkiai gaudydamas orą. – Tiesiog tfu, žalia varlyte, koks nepatikimas agregatas. Atvažiavau pasitarti, kaip su juo elgtis.

– Šuniui ant uodegos – nemokamai, – ramiai užfiksavo Benas. – Bet už tą „bla...“ dešimt centų vis tiek įmesi už bandymą manipuliuoti sistema. Kad kita pusė lūpos žinotų savo vietą.

Tas susilaikymas ant pusės žodžio reikalavo tokios fizinės ir psichologinės ištvermės, kad vyrai per mėnesį atsikratė pilvukų, o jų veido raumenys tapo ištreniruoti kaip geriausių pasaulio kultūristų. Iki penktadienio šešioliktos valandos stiklainis buvo pilnas iki pat viršaus. Tai buvo traktoristų kartėlio, prarytų emocijų ir lingvistišk išprievartavimo kaina.

Kai po pamainos vyrai susirinko už sandėlio, Benas išrikiavo ant stalo tris dėžes šalto alaus. Petras pasiėmė butelį, atsidarė jį į traktoriaus rėmą ir giliai atsiduso:

– Žinai, Benai... Šitas alus turi ypatingą skonį. Kiekviename gurkšnyje jaučiu savo neištartą „by...s“ ir Antano prarytą „job...t“. Tai ne gėrimas. Tai yra mūsų kolektyvinė iškentėta poezija.

Bėgant laikui, ūkis tapo pačiu kultūringiausiu rajone. Žinia apie tai pasiekė net Vilniaus ministeriją, iš kuriuos ankstų antradienio rytą išriedėjo blizgantis visureigis. Į ūkį atvyko Europos Sąjungos struktūrinių fondų ir darbo etikos jungtinė komisija – trys kostiumais vilkintys asmenys, vadovaujami griežtosios auditorės panelės Rasos.

Inžinierius Benas jau iš tolo pamatė dulkių debesį ir suprato, kad prasideda generalinis jo sistemos testas. Jis spėjo tik perbėgti per dirbtuves, sušukdamas:

– Vyrai, sostinės komisija! Visiems įjungti maksimalų lietuviškos žodyno režimą!

Komisija išlipo tiesiai į tepalo balą. Rasa įtariai nužvelgė aplinką ir iškart priėjo prie traktoriaus, po kuriuo gulėjo mechanikas Jonas. Pastarasis tuo metu bandė įsprausti sunkią detalę ir stipriai susitrenkė kaktą į kardaninį veleną. Dirbtuvėse stojo mirtina tyla. Pagal senus įpročius, turėjo sekti mažiausiai penkiolikos riebių žodžių monologas. Bet Jonas tik giliai įkvėpė ir iš po traktoriaus pasigirdo ramus, kone filosofinis balsas:

– Ak, tu rūpužyte grubašone. Koks netikėtas susidūrimas su europine technika. Laba diena, gerbiamieji. Sąlygos puikios, tik va, šitas varžtas, kad jį naktį pieno lakti, visiškai nenori pasiduoti mano valiai.

Rasa sumirksėjo, o Benas slapta nubraukė prakaitą nuo kaktos. Komisija nusprendė patikrinti ir lauko darbus. Jie išvažiavo į laukus, kur Petras su senu kultivatoriumi bandė įveikti molingą dirvą. Komisijai stebint, noragas užkliuvo už didžiulio akmens ir su garsiu traškesiu lūžo. 
Rasa pergalingai nusišypsojo, tikėdamasi pagaliau išgirsti tikrąjį kaimo leksikoną. Petras iššoko iš traktoriaus kabinos. Jo veidas buvo tamsiai raudonas. Jis priėjo prie sulūžėlio, pažiūrėjo į Beną, kuris už komisijos narių nugarų rodė jam iškeltus dešimt pirštų, suprask, bauda bus ne dešimt eurų, o visas dešimt eurų. Petras, kaip niekur nieko, pritūpė ir labai garsiai sušuko:

– O tu, šventoji gegužėle! Eik tu naktį pieno lakti, koks nelabasis šitą akmenį čia ir pasodino! Tfu, žalia varlyte, tfu, dar viena pažaliavusi ir visas jų tvenkinys!

Komisijos vadovė Rasa neteko amo. Vakarop ji pasirašė dokumentus ir įteikė Benui oficialų sertifikatą: „Sveikinu, inžinieriau Benai. Jūsų ūkiui suteikiamas emociškai tvaraus ir lingvistiškai švaraus ūkio statusas. Rekomenduosime jus apdovanojimui“. Bet vietoj žadėto naujo „John Deere“ traktoriaus, paštu atkeliavo prabangus, auksu spaustas vokas su dešimčia kvietimų į premjerinį baleto spektaklį Vilniuje.

Šeštadienio popietę vaizdas prie ūkio kontoros priminė sceną iš filmo apie mafiją. Vyrai išsitraukė savo vestuvinius kostiumus, kurie per dvidešimt metų tapo šiek tiek ankšti, ypač pilvo srityje, todėl švarkų sagos nebuvo užsegtos. Kadangi ūkio autobusiukas neužsivedė, teko važiuoti Antano sunkvežimiu „GAZ“, kurio kėbule buvo sumontuoti suolai. Taip dešimt pasipuošusių vyrų pajudėjo sostinės link. Operos ir baleto teatras juos pasitiko blizgesiu, nes buvo ką tik pastatytas. Praeiviai su nuostaba stebėjo, kaip iš žalio sunkvežimio kėbulo vienas po kito šoka vyrai su kostiumais ir dešimtmečio senumo batais smailiais priekiais.

Salėje, dėl jų, vietos buvo išpirktos pirmoje eilėje. Kai užgeso šviesos ir į sceną išlapsėjo baleto šokėjai su itin aptemptomis tamprėmis, Antanas pasisuko į Joną ir sušnibždėjo į ausį:

– Jonka, žiūrėk... Tam bernui grandinė, matyt, per stipriai įtempta. Kaip jis su tokiais drabužiais prie traktoriaus prieitų? Taigi iškart kardaninis velenas įsuktų!

Scenoje prasidėjo grandiozinis šokis. Gulbių princas ėmė daryti įspūdingus šuolius ore, suktis aplinkui ant vienos kojos. Vyrai stebėjo išsižioję, kol... staiga, darydamas sudėtingą suktuką, balerūnas netyčia užkliuvo už dekoracijos krašto, prarado pusiausvyrą ir su garsiu trenksmu griuvo nuo scenos žemyn, tiesiai prieš pirmąją eilę, dar ir susiimdamas, net dviem saujom, už savo ,,šventosios trejybės''. Salėje įsivyravo kraupi tyla. Orkestras nustojo groti. Ir tada tautoje, kurioje kultūra buvo iškalta dešimtimis centų, suveikė refleksas. Antanas pašoko iš savo kėdės pirmas. Jis, puyldamas kelti balerūno, griausmingai sušuko:

– O tu, rūta nururūta! Žaltel rains, gi anam amortizatorius iššoko! Vyrai, reik padėt, nes žmogus naktį pieno lakti išeis su tokia bėda!

Petras ir Jonas irgi akimirksniu pašoko iš vietų, pasiruošę lipti į sceną, Antanas jau jį buvo užboginęs ant jos, ir „remontuoti“ nukentėjusįjį.

– Palauk, Antanai, neliesk, – rėkė Petras per visą salę. – Čia reikia pirma traukę tiesinti! Tfu, žalia varlyte, kur šito teatro vyriausiasis inžinierius žiūri?! Čia gi grynas darbo saugos pažeidimas, bl...yyynai degantys!

Visa salė, visi penki šimtai Vilniaus snobų sėdėjo sustingę. Benas jėga pasisodino vyrus atgal į kėdes, o uždanga greitai nusileido. Miesto publika, pagalvojusi, kad traktoristų reakcija buvo iš anksto surežisuotas modernaus teatro performansas, skirtas parodyti liaudies ir meno suartėjimą, pradėjo rėkti „Bravo!“. Prie Beno netgi priėjo teatro kritikas:

– Genialu. Tas jūsų metaforinis posakis „žalia varlytė“ kaip ekologinės krizės simbolis pramoniniame amžiuje... Kas jūsų režisierius?

Benas tik sumirksėjo:
– Mūsų režisierius – gyvenimas. Ir... dešimt centų už klaidą.

Grįžus po kultūrinio reiso, ūkyje įvyko tai, ko niekas nesitikėjo. Sekmadienį prie Beno namų durų išsirikiavo visa traktoristų delegacija, vadovaujama susigūžusio Antano. Pastarasis rankose laikė ne įrankių dėžę, o tą patį legendinį trilitrinį stiklainį. Tik šįkart jame gulėjo ne smulkūs centai, o stambios kupiūros po dvidešimt ir penkiasdešimt eurų.

– Kas čia dabar? – paklausė, išėjęs į kiemą, Benas. – Vėl kas nors kardaną sulaužė ar „pieno lakti“ nuvažiavo?

Petras žengė į priekį, nusiėmė kepurę ir rimtu, beveik valstybiniu balsu ištarė:

– Inžinieriau, čia mūsų avansas. Mes su vyrais visą naktį sunkvežimio kėbule skaičiavom. Tas jūsų lietuviškas žodynas mus baigia pribaigti. Antanui nuo tų „žalių varlyčių“ jau nervinis tikas prasidėjo, naktį miegodamas kvarkia, žmona nepatenkinta. Jonui nuo „rūpužėlių“ skrandyje rūgštis pakilo. Žodžiu, čia surinkom tris tūkstančius eurų. Oficialiai perkame abonementą.

– Kokį dar abonementą? – nustėro Benas.

– Neribotų keiksmažodžių paketą, – giliai atsiduso Petras. – Sumokame į priekį metams. Nuo šiol mes dirbame senuoju, patikrintu rusišku režimu, nes kitaip iki pavasario sėjos visi išprotėsim. 

Petras mostelėjo ranka, kai iš už sunkvežimio kampo Antanas ištempė didžiulį, ryškiai žalią, medinį kluonų dažais nudažytą aparatą su daugybe vamzdelių ir manometru, iš kurio kvepėjo stipriu kaimišku raugu.

– Čia dabar kas? – paklausė Benas, nors širdyje puikiai žinojo atsakymą.

– Čia mūsų naujasis ūkio inovacijų projektas – ekologiškas, didelio naudingumo koeficiento distiliavimo agregatas „Žalia varlė“, – išdidžiai pareiškė Petras. – Mes jį pastatysim už sėklų sandėlio. Tu, Benai, Vilniaus komisijai pranešk, kad čia naujausia biodujų jėgainė, gavusi Europos paramą. Mes keiksimės rusiškai, traktoriai vėl važiuos kaip bitės, o penktadieniais „Žalia varlytė“ mums nemokamai gamins tokią „kultūrą“, po kurios net baletas Vilniuje atrodys kaip vaikų darželis!

Benas pažiūrėjo į stiklainį su eurais, tada į naminės aparatą, galiausiai į vilties pilnas traktoristų akis. Jis suprato, kad prieš tikrąją kaimo inžineriją ir amžinąją kalbos laisvę jokie europiniai standartai nelaimės.

– Na ką, vyrai... – Benas lėtai paėmė stiklainį. – Projektą tvirtinu. Bet jei kas nors prie komisijos bent pusę žodžio apie ,,motiną,, užsimins...

– Tai eisim naktį pieno lakti! – choru, laimingi ir pagaliau laisvi, suriko traktoristai, o dirbtuvių fone galingai, pavartojus keturaukščius keiksmažodžius, užsivedė visi ūkio traktoriai.