Ar svarstei bent kada,
Kaip sunku nešt mirtingai sudievintos spindintį nimbą?
Atoki pagarba be vilties gyvo šilumą justi.
Juk tikrai nematai, kada lašas švininis nuo verksmo pakimba,
Kai nuo ilgo laukimo yra įsitempusios juslės.
Ne lengviau būtį nešt,
Kai esu it ikona aprėminta,
Gal prieisi tada, kada dulkes norėsi nubraukti.
Gal išgirsiu kada kokį žodį man skirtą ar lūpose spurdantį skiemenį?
Ir paliudys gyvybę bent skruostai, dar gebantys rausti.
Net karūna yra per sunki,
Jei nesu prie tavęs karalienė.
Bet iš anksto žinai,
Kad nesu alkana sugulovė.
Aš manau, jog skaistyklai prilygsta dviejų sudžiūvimas po vieną.
Net jei dulkes valai, net jei ašarom skruostus sau ploviau.