Austėja visada buvo šiek tiek naivi. Kai ji kalbėdavo apie savo „vizijas“ ir „kūrybinius proveržius“, man tekdavo įdėti nemažai pastangų, kad mano veide atsispindėtų susižavėjimas, o ne nuobodulys. Bet aš žinojau šio žaidimo taisykles. Dešimt metų buvau jos tobula draugė: linksma, palaikanti, visuomet pasirengusi išklausyti. Tai buvo investicija. Sėdėdama kavinės kampe ir gurkšnodama arbatą, aš žiūrėjau į ją ir jaučiau, kaip viduje kyla lengvas pasitenkinimas. Planas buvo beveik įvykdytas.

– Tu net neįsivaizduoji, kaip aš tavimi didžiuojuosi, – pasakiau, leisdama balsui nuskambėti kuo šilčiau ir minkščiau. – Kai vadovas per susirinkimą pasakė, kad tavo projektas buvo geriausias, aš tiesiog norėjau atsistoti ir ploti. Tu juk žinai, aš visada tavo pusėje. Tu mano geriausia draugė, Austut.

Mano ranka grakščiai sujudėjo, o ant riešo sublyksėjo apyrankė, kurią ji man padovanojo. Emociniai inkarai, štai kas valdo žmones. Kai jie mano, kad tu brangini jų dovanas, jie tampa akli. Austėja nusišypsojo. Tai buvo jos įprasta, kiek drovi šypsena. Ji buvo dėkinga. Žinoma, kad dėkinga. Ji net neįtarė, kad prieš tris valandas aš stovėjau Gintaro kabinete ir ramiai, argumentuotai dėjau pamatus jos nušalinimui. „Žinote, Gintarai“, – pasakiau jam, nutaisiusi balsą taip, kad jis skambėtų susirūpinusiai, bet profesionaliai. „Austėjos projektas neblogas, bet idėjos... sakykim, nukopijuotas iš praėjusių metų vokiečių parodos. Aš jai padėjau viską suvesti į vientisą vaizdą, kad ji neapturėtų gėdos. Ji gera mergina, bet strateginio mąstymo jai dar labai trūksta. Aš mielai perimčiau šį projektą...“ 
Gintaras linktelėjo. Vyrams patinka moterys, kurios siūlo sprendimus, o ne problemas. Austėja buvo per daug jautri šiam verslui. Aš tik padėjau jam tai suprasti. Šis projektas turėjo būti mano tramplinas į skyriaus vadovės kėdę. Tad, pasilenkiau arčiau, tiesdama ranką per stalą, kad paliesčiau jo riešą. Metas paskutiniam akordui – įtikinti.

– Kas tau yra, brangioji? Atrodai tokia pavargusi. – Paėmiau jos ranką į savąją. – Gal tas projektas iš tavęs atėmė per daug jėgų? Žinai, aš galėčiau pasikalbėti su Gintaru, kad jis tau duotų lengvesnį, o aš prižiūrėčiau reikalus biure. Tau reikia pailsėti, tu esi tiesiog perdegusi.
Mano žvilgsnis buvo kupinas tokiu rūpesčiu, kad net pati nusistebėjau savo talentu meluoti, akys tiesiog drėko iš meilės. Tačiau Austėja staiga atsitraukė, ranka išslydo iš mano delno.

– Ne, Kamile, – tyliai pasakė ji, ir jos balse išgirdau kažką, ko anksčiau niekada nebuvo. Šaltį. – Aš nesu pavargusi. Tiesą sakant, jaučiuosi labai gerai. Projektą aš pati pabaigsiu. Vokiečių parodos archyvus šiandien išsiunčiau Gintarui, kad jis pamatytų, kuo tiksliai rėmiausi kurdama naująją strategiją. Viskas autorizuota ir patvirtinta.

Mano pirštai sekundei sustingo ore. Kraujas smogė į smilkinius. Ji išsiuntė archyvus? Gintarui? Tai reiškė, kad mano pasakojimas apie „plagiatą“ subyrės per kelias minutes. Pajutau, kaip mano lūpų kamputis išdavikiškai trūktelėjo. Kaukė vos nenuslydo, bet aš buvau per daug patyrusi, kad leisčiau sau pralaimėti akimirksniu. Aš priverčiau save skambiai, lengvabūdiškai nusijuokti ir atsilošiau kėdėje, numodama ranka.

– Na va, kaip puiku! Tu visuomet viską apgalvoji. O aš tik be reikalo jaudinausi dėl tavęs. Draugės juk tam ir yra, tiesa? Kad saugotų viena kitos užnugarį.
Mano širdis daužėsi kaip pamišusi, bet akys vėl šypsojosi. Aš jau karštligiškai dėliojau naują planą, kaip pasiteisinti prieš Gintarą. „Aš tiesiog ne taip supratau, bet norėjau apsaugoti įmonę...“ – taip, tai suveiks.

– Taip, – pasakė Austėja, numesdama pinigus už kavą ant stalo ir atsistodama. – Tikrai. Tam ir yra draugės. Iki pasimatymo rytoj, biure.

Ji apsisuko ir nuėjo link išėjimo. Žiūrėjau į jos tolstančią nugarą, ir tas jos ramus, tiesus pasitikėjimas savimi man sukėlė pyktį. Ji mano, kad laimėjo šį raundą? Ji mano, kad perprato mane? Aš paliečiau dovanotą apyrankę ir lėtai gurkštelėjau arbatos. Rytoj biure bus įdomi diena. Žaidimas nesibaigė, jis tiesiog tapo atviras.

Biuro durys atsivėrė tiksliai aštuntą ryte. Įžengiau aukštai pakelta galva, vilkėdama savo geriausią kostiumėlį, drabužiai tokiomis dienomis yra lyg šarvai. Naktį beveik nemiegojau, mintyse dėliojau gynybos strategiją. Gintaras privalės patikėti, kad mano vakar dienos vizitas buvo ne bandymas paskandinti Austėją, o tiesiog „per didelis uolumas ir noras apsaugoti įmonę nuo galimos rizikos“.
Praėjau pro Austėjos stalą. Ji jau sėdėjo savo vietoje, ramiai gurkšnojo arbatą ir kažką rašė kompiuteryje.

– Labas rytas, Kamile, – ištarė ji, net nepakeldama akių. Jos balsas buvo be jokios emocijos. Nei pykčio, nei nuoskaudos. Tai mane labiausiai ir erzino.

– Labas rytas, saulute! – atsakiau žvaliai, lyg nieko nebūtų įvykę. – Šiandien puikiai atrodai.

Nespėjau nueiti iki savo kėdės, kai iš kabineto pasigirdo Gintaro balsas:

– Kamile, Austėja, užeikite pas mane. Abi.

Pajutau, kaip skrandyje susimetė kietas guzas, bet veide sustingdžiau lengvą, profesionalią šypseną. Įėjome į kabinetą. Gintaras sėdėjo prie stalo, priešais save pasidėjęs atspausdintus Austėjos vokiečių parodos dokumentus.

– Sėskitės, – paliepė. Žvilgsnis buvo nukreiptas tiesiai į mane. – Kamile, vakar man pasakojai apie galimą plagiatą ir Austėjos strateginio mąstymo stygį. Tačiau vakar vakare gavau visus parodos archyvus, autorines teises ir oficialius patvirtinimus. Viskas idealu. Maža to, Austėjos strategija yra dešimt žingsnių priekyje to, ką mes darėme iki šiol.

Atėjo mano laikas vaidinti. Aš išplėčiau akis, priglaudžiau ranką prie krūtinės ir suvaidinau didžiausią palengvėjimą.
– O, ačiū Dievui! – giliai iškvėpiau ir pažvelgiau į Austėją. – Gintarai, jūs net neįsivaizduojate, kaip aš džiaugiuosi. Vakar pamačiusi pirminius eskizus, tai taip išsigandau dėl įmonės reputacijos... Vokiečių teisininkai juk yra labai pedantiški, tiesiog privalėjau jus įspėti, kad būtume pasiruošę pačiam blogiausiam. Austut, atleisk, kad suabejojau, bet aš juk tik norėjau tave apsaugoti nuo galimos katastrofos, jei būtume išsiuntę nepatikrintą medžiagą.
Atsisukau į Austėją, tikėdamasi pamatyti jos įprastą, atleidžiantį žvilgsnią. Tikėjausi, kad ji, kaip visada, pasiduos mano emociniam spaudimui. Tačiau Austėja tik ramiai atsiduso. Ji atsisuko ne į mane, o į vadovą.
– Gintarai, aš norėčiau, kad Kamilė būtų visiškai nušalinta nuo šio projekto. Ir nuo bet kokių kitų darbų, susijusių su mano skyriumi, – jos balsas buvo tvirtas, be jokio virpesio.

– Austėja, na ką tu kalbi? Aš juk tavo draugė... – pertraukiau ją, leisdama balsui šiek tiek sutrūkinėti, imituodama nuoskaudą.

– Kamile, tu nesi mano draugė. Tu esi kolegė, kuri bandė pasisavinti mano darbą, – Austėja pirmą kartą pažiūrėjo man tiesiai į akis. Jos žvilgsnis buvo šaltas, kad akimirksniu supratau, mano ašaros čia nepadės. – Gintarai, visi mano projekto failai nuo šiol yra užrakinti, kodai pakeisti. Jei Kamilė liks komandoje, aš pasitraukiu ir išsinešu strategiją su savimi.

Kabinete įsiviešpatavo mirtina tyla. Aš žiūrėjau į Gintarą, tikėdamasi palaikymo, bet vadovas tik lėtai nusuko žvilgsnį nuo manęs į Austėjos dokumentus. Versle emocijos nieko nereiškia. Laimi tas, kas atneša pinigus. O šį kartą pinigus atnešė Austėja.

– Gerai, Austėja, – pasakė Gintaras. – Projektą tęsi viena. Kamile... tu grįžti prie einamųjų ataskaitų. Ir manau, mums reikės peržiūrėti tavo, šio ketvirčio, darbus. Galite eiti.

Išėjau iš kabineto pirma. Mano kūnas degė iš pykčio ir gėdos. Visi planai, dešimt metų statyta „draugystės“ investicija subyrėjo per penkias minutes. Atsisėdau prie savo stalo. Austėja praėjo pro šalį. Ji nežiūrėjo į mane, triumfo jos veide nebuvo, nuo jos padvelkė laisve. Piktai sugriebiau ant riešo esančią apyrankę, norėdama ją nusiplėšti ir išmesti į šiukšliadėžę, bet sustojau. Žaidimą aš pralaimėjau, bet karas tai dar nesibaigė, tiesiog reikėjo susirasti naują sąjungininką.

Praėjo šeši mėnesiai. Biuro konferencijų salė skendėjo šventiniame šurmulyje, kvepėjo kava ir brangiais kvepalais. Ant didžiojo ekrano degė užrašas: „Metiniai apdovanojimai ir naujųjų skyrių vadovų pristatymas“. Aš sėdėjau trečioje eilėje, nervingai sukdama ant piršto žiedą. Mano riešas buvo tuščias. Per šiuos mėnesius padariau viską, ką galėjau. Susidėjau su finansų direktoriumi, pietaudavau su personalo vadove, o prie kavos aparato meistriškai sėjau abejones apie Austėjos „nesugebėjimą dirbti komandoje“. Aš šypsojausi, manipuliavau ir naudojau visą savo charizmą, kad susigrąžinčiau įtaką. Buvau tikra, kad mano socialinis kapitalas įmonėje yra nepalaužiamas.

– O dabar, – į mikrofoną prabilo generalinis direktorius, – noriu pristatyti žmogų, kurio strategija ne tik atvėrė mums duris į Vokietijos rinką, bet ir padidino įmonės pelną trisdešimčia procentų. Naujoji plėtros departamento vadovė – Austėja.

Salė pratrūko plojimais. Aš sustingau, o mano veide akimirksniu įstrigo dirbtinė, sustingusi šypsena. Plojau kartu su visais, jausdama, kaip delnai dega. Austėja atsistojo ir nuėjo link scenos. Ji nebuvo apsirengusi iššaukiančiai, jos judesiai nebuvo surepetuoti. Ji nedemonstravo jokios agresyvios lyderystės ar perspausto populiarumo. Tačiau kai ji paėmė mikrofoną, salėje įsiviešpatavo mirtina tyla.
Ji kalbėjo ramiai, užtikrintai ir su tokiu tikru profesionalumu, prieš kurį visos mano šešių mėnesių intrigos atrodė kaip pigus teatras. Žmonės scenoje ir salėje žiūrėjo į ją ne todėl, kad stengėsi jiems patikti. Jie žiūrėjo į ją, nes ji turėjo svorį. Jos autoritetas buvo uždirbtas ne liežuviu, o rezultatais.

– Ačiū komandai, – baigė Austėja, ir jos žvilgsnis trumpam nuslydo per salę. Ji sekundei susitiko su mano akimis.

Jos žvilgsnyje nebuvo triumfo. Nebuvo net neapykantos ar noro atkeršyti. Tai buvo baisiausia. Tai buvo visiškas, absoliutus abejingumas. Aš jai nebeegzistavau. Buvau tik dar viena eilinė darbuotoja trečioje eilėje, rašanti einamąsias ataskaitas, kol ji perėmė įmonės vairą. Kova pasibaigė net neprasidėjusi. Mano kaukės ir manipuliacijos pralaimėjo prieš tikrąją, ramią kompetenciją. Aš likau sėdėti tamsoje. Po oficialios dalies visi pajudėjo link vaišių stalų. Salėje skambėjo taurės ir juokas. Žiūrėjau, kaip aplink Austėją buriuojasi žmonės, tie patys, su kuriais dar praėjusią savaitę gėriau kavą ir dalinausi „paslaptimis“. Dabar jie visi linkčiojo, stengdamiesi patekti į jos akiratį. Mano kaukė buvo sunki, ji sunkumu spaudė veidą. Supratau, kad turiu du kelius: arba likti čia, amžinai nustumta į paraštę, stebėti jos sėkmę, arba padaryti paskutinį ėjimą. Aš pasirinkau antrąjį. Ne dėl to, kad tikėčiausi viską susigrąžinti, tiesiog negalėjau pakelti abejingumo jos akyse. Man reikėjo atsikeršyti, tad pasiėmiau nuo padėklo dvi taures šampano ir lėtu, grakščiu žingsniu nuėjau prie jos. Būrys, supęs Austėją, prasiskyrė, dalyviai juto artėjančią įtampą.

– Austėja, – ištariau, ir mano balsas nuskambėjo tuo senuoju, melodingu tonu. Ištiesiau jai taurę. – Sveikinu. Tu tikrai to nusipelnei.

Austėja atsisuko. Ji pažiūrėjo į siūlomą taurę, tada į mano veidą. Išraiška nepasikeitė,  ji nepriėmė taurės, ignoravo mano gestą.

– Ačiū, Kamile, – trumpai atsakė ji ir jau ketino nusisukti atgal į savo pašnekovus.

– Aš norėjau atsiprašyti, – garsiau, kad girdėtų aplinkiniai, tariau. Žengiau žingsnį arčiau, nuleisdama balsą iki intymaus šnabždesio. – Dėl to, kas įvyko prieš pusmetį. Aš buvau neteisi. Mano ambicijos užtemdė protą, bet aš visada branginau mūsų dešimties metų draugystę. Man trūksta tavęs, Austut. Gal galime pradėti iš naujo?

Tai buvo mano stipriausias ginklas – viešas atgailavimas, kuris priverstų ją pasijusti nepatogiai, jeigu mane atstumtų prie visų, pasirodytų šalta ir neatleidžianti. Jei sutiktų, aš vėl turėčiau prieigą prie jos. Austėja lėtai iškvėpė. Ji sekundei užsimerkė, tarsi būtų pavargusi nuo šio spektaklio, o kai vėl atvėrė akis, jose pamačiau kažką naujo. Tai nebuvo pyktis. Tai buvo gailestis.

– Kamile, – tyliai, bet taip, kad kiekvienas žodis smigo lyg adata, pasakė ji. – Tu vis dar bandai vaidinti rolę, nors visi žiūrovai jau seniai išėjo iš salės. Mūsų draugystė mirė tą akimirką, kai tu įžengei į Gintaro kabinetą ir melavai. Aš tau seniai atleidau, bet mano gyvenime ir mano skyriuje tau vietos nėra.
Ji padarė trumpą pauzę, pažvelgdama į mano rankoje vis dar virpančią šampano taurę. – Rytoj ryte personalo skyriuje tavęs lauks rekomendacinis laiškas ir pasiūlymas išeiti iš darbo šalių susitarimu su trijų mėnesių kompensacija. Aš jau pasirašiau dokumentus. Tai paskutinis dalykas, kurį darau dėl tavęs kaip buvusi draugė. Pasinaudok tuo.

Austėja apsisuko ir nuėjo su savo komanda link išėjimo, palikdama mane stovėti salės viduryje su dviem taurėmis rankose. Visi staiga nusuko akis, pradėdami garsiai kalbėti apie orą ar naujus projektus. Socialinė izoliacija įvyko per kelias sekundes. Mano paskutinis žingsnis tapo mano paskutine diena šioje įmonėje. Aš lėtai padėjau taures ant artimiausio stalo, nuėjau prie savo kabineto, susirinkau daiktus ir palikau pastatą. Žaidimas buvo pralaimėtas galutinai, ir šį kartą aš pati turėjau uždaryti duris iš kitos pusės.