Arela nebežinojo, kiek sargybinių per šiandien jau teko nukauti, bet kad ir kokia pavargusi jautėsi, atsipalaiduoti dar negalėjo, vis smūgiavo tai vienur, tai kitur. Jai niekada nepatiko kautis, o juo labiau – pralieti kitų žmonių kraują ar juos net nužudyti, tačiau privalėjo ne tik apsisaugoti, bet ir apginti tuos, kurie kovojo šalia. Labiausiai guodė tai, jog užnugarį jai palaikė Gordonas. Būdama Užmaršties pasaulyje taip troško pagaliau jį išvysti, paliesti ir įsitikinti, ar jam viskas gerai, o vos tik baigsis ši kova, visi troškimai taps realybe. Žinoma, dabar reikėjo susitelkti ne į tai, o ir sunku buvo pasakyti, kaip viskas baigsis. Jie privalėjo įveikti visus tuos sargybinius, kad galėtų priartėti prie Ravenos ir Tasdaro, kurių per visą šią sumaištį nesimatė, nors moteris puikiai žinojo, kur jie. Net pašiurpo oda pagalvojus apie Tasdarą ir kas nutiks, kai ir vėl su juo susidurs. Arela nė pati nesuprato, kodėl jautėsi daug stipresnė nei prieš patekdama į Užmaršties pasaulį, deja, vis dar jam neprilygo. Tasdaras labai retai rodė pilną savo galią ir sunku buvo įsivaizduoti, kokia ji.

Tuo metu sudrebėjo žemė ir Arela vos neišvirto iš kojų, bet šiaip ne taip nukovusi ją puolusį sargybinį nukreipė žvilgsnį į tą pusę, kur turėtų būti Ravena su Tasdaru. Iš ten sklido ir jų energijos, dar pakankamai stiprios, bet jau gerokai silpnesnės nei prieš tai. Tačiau netrukus jos dėmesys ir vėl nukrypo į puolančius sargybinius. Žaizdos, kurią išgydė Gordonas, visai nebejuto ir be problemų galėjo kautis toliau. Akies krašteliu ji vis surasdavo tai vieną, tai kitą kovotoją, tarp jų ir Melburną. Vis dar sunku buvo patikėti, kad nuo šiol jis jų pusėje, bet džiaugėsi jį išgydžiusi. Jeigu ne Tasdaras, išvis nebūtų to sužinojusi, o dar ta Aladoro užuomina, jog jis tik naudojosi Melburno galiomis, dėl to jo nenužudė... Apie tai išgirdusi nesiliovė spėliojusi, ką tie žodžiai iš tiesų reiškė, ir jeigu tai tiesa, kodėl Tasdarui reikėjo jo galių, jei turėjo pakankamai savųjų?

Tik dar stipresnis drebėjimas suvirpino žemę. Atrodė, lyg kas būtų sudundėję kažkur giliai apačioje. Arela minutėlei sustingo, mėgindama suprasti, kas atsitiko, po to pakėlė akis į Gordoną, kuris taip pat stengėsi išsilaikyti ant kojų. Akimirką ji nesuprato, bet tada jų žvilgsniai susitiko ir jos akys išsiplėtė iš siaubo. Nuo tos pusės, kur kovėsi Ravena su Tasdaru, tarsi vinguriuojanti gyvatė skilo žemė, dalindamasi į vis daugiau atšakų, ir jau sukosi prie pat Gordono. Jis staigiai metėsi į šalį, bet ji ir toliau tebeskilo, artėjo prie jų visų. Jie buvo priversti trauktis, tik sargybiniams sekėsi ne visiems, tad beatsiverdama žemė vieną po kito juos negailestingai prarijo. Dabar jų buvo gerokai mažiau nei prieš tai, tačiau pavojus toli gražu nepraėjo. Žemė skilo jau prie pat Arelos ir ji bėgo tik dar greičiau, nors vietomis turėdavo peršokti atsivėrusias duobes ir ne kartą teko suklupti. Bet susitelkdama į norą išlikti ir nepaisydama tarp kojų besipainiojančios suknelės audinio sparčiai judėjo į priekį, akimis vis sekdama greta bėgančius saviškius. Neptūnas, Tronheimas, Alebastras, Melburnas ir Gordonas... jie visi buvo čia, dar nė vienas iš jų nenugarmėjo.

– Ravena! Mes turime jai padėti! – puldama Gordonui į glėbį, Arela vos neparkrito ant žemės, bet laiku įsitvėrė jo rankos. – Negalime jos palikti!

– Ne, ten per daug pavojinga, – jos nagai tvirtai smigo jam į odą, bet jis atplėšė ją nuo savęs ir suėmė rankomis skruostus. – Prašau, susikaupk, dabar svarbiausia ištrūkti iš čia patiems. Neabejoju, kad Ravenai viskas gerai, vis dar jaučiu jos energiją.

Moteris kelis kartus giliai ir trūkčiojančiai įkvėpė.

– Gali bėgti? – rūpestingai paklausė jos Gordonas.

Ji sugebėjo tik linktelėti ir žiūrėdama į tas smaragdines akis sukaupė drąsą. Gordonas palengva ją paleido, ir kol dar nenugarmėjo žemyn, kartu jie stūmėsi į priekį, už nugaros palikdami tik sutrūkinėjusią žemę. Kiti jau buvo gerokai nutolę priekyje, kai kurie naudojosi teleportacija, kad greičiau įveiktų didesnius atstumus, tačiau ji buvo per daug išsigandusi, jog darytų tą patį, ir dėl to gerokai lėtino Gordoną, kuris nenorėjo palikti jos užnugaryje. Bet staiga priešais ją tiesiai iš po žemės išsiveržė ugnies stulpas, tik dar labiau skaldydamas sudžiūvusią žemę. Riktelėjusi Arela metėsi į šalį, su siaubu stebėdama, kaip kiekvienas įtrūkimas prisipildo raudonai švytinčia mase.

Suvokusi, jog tai lava, ji jau sukosi Gordono pusėn, bet tuo metu pagrindas išslydo iš po kojų ir ji pasijuto krentanti į atsivėrusią duobę. Kūną apgaubė beprotiškas karštis ir iš visų pusių supanti lava, ji pabandė susikaupti ir teleportuotis, tačiau nežinojo, į ką susitelkti, ši vieta keitėsi kas sekundę. Balsas užstrigo gerklėje ir moteris nesugebėjo pajudinti nė raumenėlio. Stipriai užsimerkusi laukė savo lemties, bet suvokė daugiau nebekrentanti. Prie skardžio krašto stovintis Gordonas laikė ištiesęs jos pusėn rankas, nors pačios Arelos nelietė. Ji jautė po savimi pulsuojantį pagrindą ir apstulbusi palengva pakilo. Tai buvo magiškas barjeras, kurį Gordonas sukūrė po ja, kad ji nenugarmėtų žemyn, ir po truputį, metras po metro, kėlė jį aukštyn.

Tik tada, kai žemė buvo jau visai čia pat, Arela atrado savyje jėgų pajudėti, o vos jai nulipus barjeras išnyko. Dabar juos iš visų pusių supo daugybė ugnies stulpų, plotas po ploto naikindami Tamsos karalystę, ir ji jau nebežinojo, ar liko bent viena nepaliesta vieta. Kai kur dar pasirodydavo pavieniai sargybiniai, bet jie taip pat tik stengėsi išnešti sveiką kailį. Melsdama, jog šioje sumaištyje Ravenai viskas būtų gerai, Arela bandė susisiekti su ja telepatiškai, bet kojos netrukus ėmė linkti. O atrodo, jau matė vartus visai čia pat. Dar keletas žingsnelių... dar truputį... Tačiau vaizdas akyse pamažu ėmė lietis. Ne, tik ne dabar, kai liko tiek nedaug. Deja, nieko nebeįstengė padaryti, ir kai rankomis griebėsi paskutinio šiaudo, tamsa galiausiai ją įveikė.

– Arela, girdi mane? – po kurio laiko jos ausis pasiekė rūpestingas ir tuo pačiu neramus Gordono balsas.

– Ji nesužeista? – paklausė kažkuris, lyg ir Neptūnas.

– Ne, nieko nematau, ji tiesiog pavargo.

Arela iš pradžių tik girdėjo balsus, ir nors akių vokai buvo apsunkę, kelis kartus sumirksėjusi įžiūrėjo šalia palinkusį Gordoną. Pastebėjęs, jog ji atsipeikėjo, jis iš palengvėjimo atsiduso.

– Kur mes? – iš lėto pakildama nuo žemės slogiai paklausė ji, stengdamasi prisiminti, kas nutiko.

– Prie Tamsos karalystės vartų. Mums pavyko pasprukti, bet Ravena... vis dar liko ten.

Ir tada visi prisiminimai aiškiai iškilo prieš akis, kaip Tasdaro ir Ravenos sukeltos galios pradėjo naikinti viską, kas pasitaikė kelyje, o ji vos nežuvo, įkritusi į lavą.

– Ravena... – susiimdama už galvos supanikavo moteris. – Mes privalome grįžti... ji negalėjo mirti!

– Pamatysi, Arela, viskas bus gerai, – Gordonas prisitraukė ją arčiau ir priglaudė sau prie krūtinės. – Žemės drebėjimas baigėsi, o ir lava užgeso, bet eiti ten vis dar pavojinga. Pabūk čia kartu su kitais, mes su Melburnu patikrinsime apylinkes.

– Ne, privalau pamatyti pati... privalau žinoti, kad ji gyva.

Arela atsiplėšė nuo Gordono ir nepaisydama, kaip jis bandė ją sulaikyti, puolė atgal prie įėjimo į Tamsos karalystę, o netrukus jos kūnas paniro į Tamsos stulpą. Atsidūrusi kitoje pusėje, ji nedelsdama pasileido per kietą sutrūkinėjusią žemę, tiesiai į tą pusę, kur paskutinį kartą matė Raveną ir Tasdarą. Kai kur pro tarpus kilo garai, o žemė vis dar buvo karšta ir ji prisiekė jaučianti net pro batų padus, bet to nepaisė. Nepaisė nieko aplinkui, susitelkdama į savo tikslą, nors už nugaros ją šaukė Gordonas. Vietomis ji vis suklupdavo, o kai kur atsivėrusios ertmės buvo tokios didelės, kad praeiti paprastai negalėjo, todėl teko naudotis teleportacija, bet kol gulėjo be sąmonės, spėjo atgauti dalį jėgų, tad dabar sparčiai judėjo į priekį. Iš tolo raudoną dangų dar rėžė Tamsos tvirtovės bokštai, tačiau net ir jų išryškėjo vos keletas. Stiprus vėjas taršė Arelos plaukus, kurie krito ant veido ir trukdė įžiūrėti kelią, bet ji nepasidavė. Visa tai jai priminė tuos senus laikus, kai vykstant karui Tasdaras be gailesčio sunaikino Elesmero miestą, sudegino jį iki pamatų, o Azara laikė ją savo glėbyje, supdama tarsi kūdikį. Tačiau dabar viskas buvo kitaip. Dabar niekas jos nepaguos, nes galbūt ji prarado tai, ko taip ilgai nepripažino, bet po to pamilo visa savo širdimi ir siela.

Ašaros degino skruostus, o gerklė buvo tarytum pilna smėlio. Arelai atrodė, lyg būtų bėgusi visą amžinybę, bet galiausiai pasiekė tą vietą. Stovėjo prie pat milžiniškos duobės, kurią paliko Hadeono zona, stengdamasi atgauti kvapą. Tačiau nei Tasdaro, nei Ravenos čia nebuvo nė ženklo, o horizonte juodavo tik griuvėsiais virtusi gynybinė siena. Prireiks daugybės laiko, kol Tasdaras viską atstatys ir atitaisys pridarytą žalą, nes nukentėjo visa karalystė. Tik kur su Ravena jie galėjo dingti? Gal liko palaidoti po griuvėsiais?

– Ravena! – vis dar neprarasdama vilties suriko moteris. – Aš tave išgelbėsiu!

Daugiau nebežinodama, ko imtis, Arela sukaupė rankose psi energiją, aplinkui skaldydama akmenis, bet kuo daugiau stengėsi, tuo mažiau tos vilties liko. Tuo metu dėmesį patraukė tarp akmenų žibantis raudonas taškelis ir ji akimirksniu puolė prie jo.

– Ne, Ravena, ne... – moteris suklupo ant kelių ir tik dar graudžiau pravirko, tarp pirštų spausdama Zurato veidrodį ir su siaubu žvelgdama į suskilusį stiklą. – Tai negali būti tiesa...

Po kelių akimirkų jai ant pečių nusileido tvirtos Gordono rankos. Jai nė nereikėjo matyti, kad suprastų, jog tai jis. Visiškai be žodžių, jie kurį laiką klūpėjo glausdamiesi vienas prie kito. Ilgai žiūrėjo į sugriuvusią tvirtovę, sunaikintą blogį Tamsos karalystėje, kur ne vienas iš jų kentė badą ir šaltį požemiuose, kur vyko ne viena lemiama kova, kartais laimėta, o kartais ir pralaimėta... Šiurpūs prisiminimai iškilo vien žiūrint į griuvėsius, galbūt todėl jie nieko nedarė ir tarsi kažko laukė, talžomi stipraus gaudžiančio vėjo.

– Viskas baigta, – švelniai glostydamas Arelos plaukus sukuždėjo Gordonas. – Viskas baigta.

Bet nepaisydama jo žodžių, ji nesiliovė žiūrėjusi į tuos į griuvėsius, vis tardama dukters vardą ir visa širdimi melsdama, jog ji grįžtų. Tačiau niekas taip ir nepasirodė, o po kurio laiko Tamsos karalystėje liko tik sugriuvusi tvirtovė.

 

✦PABAIGA✦

Pradėta: 2024-03-10
Baigta: 2024-07-29