Skaičiau kaip laiškus, kurie buvo trys.

1. Gyvenimas yra kaita ir laikinumas.

2. Ir tuoj pereinama į kasdieninę būtį ,,Girtas poetas už sienos bendrauja su mirusiais''. Bet tuoj pastebimas grožis: prilyginimas drugeliui.

3. Tekstas yra apie tai, kad paštininkas, kuris lyg likimas, laikas ar įkvėpimas, atneša tiesas, kurias privalu išgyventi per kitą žmogų, per save. ,,Ugnis pereina iš vienos žvakės, bet uždega kitą''.

Tad „Žvilgsnis iš manęs į tave“. Trejybė savotiškai pamatyta. Sėkmės.

Žiūriu į teksto visumą. Net skirtingomis spalvomis pasižymėjau tris paštininko žinutes. Man trūksta pavadinimo raktelio, kad galėčiau atrakinti teksto visumą pagal autorių. Taip, kaip aš jaučiu ir suvokiu, galėčiau tuo rakteliu laikyti „iš manęs į tave“, tekste išbraukiant aiškinimą Tik virsta / Iš vieno žmogaus į kitą
Pabaigoje šešios eilutės gali puikiai gyvuoti ir savarankiškai.

Baugščiai plakanti gyvybė, prisispaudusi prie vienišo gatvės žibinto kaip drugelis – puikus vaizdinys! Jis atliepia tą trečiojo laiško tiesą, kad viskas yra dėl grožio ir meilės, bet ta gyvybė čia tokia trapi, tokia pažeidžiama tamsiame mieste. Žibintas duoda šviesą ir šilumą, bet kartu ir degina. Tai tobulas pavaizdavimas, kaip žmogus, būdamas dar gyvas, prisiglaudžia prie bet kokio šviesos šaltinio, kad tik neužgestų.

Tekstui stiprybės dar suteiktų ir pavadinimas.