Pabūčiau ilgiau,
Pasidžiaugčiau Nevėžio
Paslaptinga smaragdo gelme.
Stovi medžiai pageltę,
Skęsta šviesūs šešėliai
Saulėto rudens peizaže.
Trumpa ši minutė.
Na, gal valandėlė –
Skuba spalis išpilti dažus.
Kiek kartų čia būta
Ir ilgai žiūrėta
Į vandenis šaltus, tamsius.
Bet dabar jie spalvoti,
Lyg kieno pakerėti,
Nuo kranto lig kranto kiti.
Noris žvelgti ilgai
Ir negali pabosti
Dovanoti jam spalio dažai.
Tačiau ir vėliau,
Kada sniegas iškrinta
Ir išbąla statūs krantai,
Svajonės atgimsta,
Baugios mintys nurimsta –
Baltą drobę, ne sniegą matai.
Susimąstęs žvelgi,
Lyg Maironio Nevėžis,
Girdi aidą birželio nakties,
Kai plaukė vainikai
Nuo Janių ir Jonų,
Ant vingiuoto senolio vilnies.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): žemaitukė
Sukurta: 2026-10-23 21:44:06
Tarsi atsisveikinimas su dar vienais metais. Per menininko žvilgsnį ir skaitytojas gali pajausti nuostabų vaizdą. Spalvingas kūrinys, buvo malonu skaityti.
Moderatorius (-ė): pavėjui
Sukurta: 2026-10-22 20:23:15
Labai gražus, beveik tapybiškas rudens pajautimas. Posmas apie skubantį spalį, kuris „išpila dažus“, ir smaragdinę gelmę sukuria skaidrų, spalvingą atspindį vandenyje. Nuostabu, kaip keičiasi pati upė: nuo tamsių, šaltų vandenų ji staiga tampa pakerėta, spalvota nuo kranto iki kranto. Tai akimirkos sustabdymo menas – noras pabūti ilgiau, kol rudens šviesa neišblėso.
Moderatorius (-ė): Ramunė Vakarė
Sukurta: 2026-10-22 20:07:43
Ritmingai paguojantis ir vaizdus dovanojantis stabtelėjimas.
Lakoniškas štrichas:
Trumpa ši minutė.
Na, gal valandėlė –
Skuba spalis išpilti dažus.