Tavo juoką,
Tavo juoką aš pagausiu
Ir lankoj surasiu
Pėdsakus tavus.
Tik dainon aš,
Tik dainon tave įausiu –
Nuostabus audimo
Raštas bus.
Ir ištirpo
Ir ištirpo tavo juokas,
Mažos pėdos
Pasiklydo žolėje.
Nuo šermukšnių
Nubyrėjo rausvos uogos
Ir pražydo smilkiniuos
Balta gija.
Išėjai tu,
Išėjai į tolių tolius...
Gelsvą nuometą
Laikau savam delne.
Bet žinau aš,
Bet žinau – išauš rytojus –
Vėl myluosi
Tarsi kūdikį mane.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Moderatorius (-ė): pavėjui
Sukurta: 2026-10-11 15:12:42
Nuo skambančio jaunatviško juoko ir bėgiojimo lankoje pereinama prie raudonų šermukšnių uogų bėrimo ir smilkiniuos pražystančios „baltos gijos“. Ši pražydusi balta gija ir šermukšniai – rudens atėjimo atspindys tiek gamtoje, tiek pačiame žmoguje. Tai rami, taiki brendimo bei amžiaus išmintis. Dainingas eilėraštis.