Bobų vasara

Tavo juoką,
Tavo juoką aš pagausiu
Ir lankoj surasiu
Pėdsakus tavus.
 
Tik dainon aš,
Tik dainon tave įausiu –
Nuostabus audimo
Raštas bus.
 
Ir ištirpo
Ir ištirpo tavo juokas,
Mažos pėdos
Pasiklydo žolėje.
 
Nuo šermukšnių
Nubyrėjo rausvos uogos
Ir pražydo smilkiniuos
Balta gija.
 
Išėjai tu,
Išėjai į tolių tolius...
Gelsvą nuometą
Laikau savam delne.
 
Bet žinau aš,
Bet žinau – išauš rytojus –
Vėl myluosi
Tarsi kūdikį mane.
Noriūnas

2026-10-11 14:10:47

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Moderatorius (-ė): pavėjui

Sukurta: 2026-10-11 15:12:42

Nuo skambančio jaunatviško juoko ir bėgiojimo lankoje pereinama prie raudonų šermukšnių uogų bėrimo ir smilkiniuos pražystančios „baltos gijos“. Ši pražydusi balta gija ir šermukšniai – rudens atėjimo atspindys tiek gamtoje, tiek pačiame žmoguje. Tai rami, taiki brendimo bei amžiaus išmintis. Dainingas eilėraštis.