Raitant pirmą rudenio raidę
baigiasi ramus žaidimas –
sukyla vėjai galvoje žaidę,
vyksta žvaigždžių kritimas.
 
Tuomet būnu lengvai pamišęs,
nes eilėraščio žodis viešas
persikeičia mintis surišęs –  
švenčia vakarines mišias.
 
Tada sprunku iš sapnų krašto
ir išsigelbėjęs nuo rašymo,
sugrįžtu prie švento rašto –
klausau lietaus šniokštimo.