Pirmoji eilutė užduoda tamsą, kurioje tvyro nematomos ugnies grėsmė. Antroji eilutė išryškina kalvų siluetus. Ir galiausiai, trečioji eilutė, kaip artimas kadras, parodo vienišą tiltą, kuris, galbūt, tamsos fone galėtų būti šiek tiek apšviestas mėnulio ar žvaigždžių.

Tiltas, kad nesusidegintume

ugnis po žeme,
o tarp kalnų tarpeklių –
vienišas tiltas.

Trieilis, parašytas remiantis haiku struktūra, kuria įtaigų, didingą vaizdinį. Ugnis po žeme – paslėpta gamtos jėga, todėl ji veikiau žadina vaizduotę nei perteikia konkrečią akimirką. Panašiai ir tarp kalnų tarpeklio nutiestas tiltas, atsisakius žodžio vienišas, būtų arčiau tiesioginio tikrovės vaizdo. Vis dėlto siūlyčiau trieilį palikti kaip poetinę miniatiūrą, kurioje svarbesnis ne akimirkos tikslumas, o nutapyto paveikslo kuriama nuotaika ir prasmių sąskambis.

Sugretinti didingi vaizdiniai – ugnis po žeme ir kalnų tarpeklius jungiantis tiltas – tarsi pakylėja. O žodis vienišas tiltą tarsi personifikuoja – jis tampa ne vien kraštovaizdžio dalimi, bet ir atskiru, prasmių kupinu veikėju. Galbūt šis vienišas tiltas simbolizuoja žmogaus dvasią, gebančią išlikti tvirtą, įveikti vienišystę ir sujungti iš pažiūros nesutaikomus polius.
Miniatiūra gražiai susišaukia su paveikslu.

P. S. Autoriaus prašymu miniatiūra šiek tiek pakeista.