Pro didelius langus į gatvės pusę, kur zujo vakaro mašinos, bei skubėjo praeiviai, pamažu temo ryškiai žydras plataus dangaus skliautas, užleisdamas vietą atsėlinančiai tamsai, kuri, vis dar kovodama su besitraukiančia šviesa, slėpė joje beįsižiebiančias žvaigždes.
 
Subrazdėjo buto durys, plačiai atsidarydamos iš laiptinės į vidų, atsinešdamos baltai šviečiančių palubėse šviestuvų šviesą, kas išbudino dar tik bandančias atsimerkti akis. Tingiai liežuviu apsiprausė akis, ūsus, dar kvepiančius pusryčiais ir lyg dėjo galvą atgal ant minkšto ir šilto gulto krašto, bet jau už neilgos sekundės persigalvojo, nes per tas duris grįžo vakarienė, kurios nesinori praleisti. Alkis nekankino, bet o kas, jei tektų laukti ryto? Nerizikuos! Stojosi priekinėmis kojytėmis, vis labiau apsilaižydamas ne tik snukutį, bet ir kojas, pėdas. Valgys be įrankių, tiesiai iš dubenio, bet švara turi būti.
 
Neklydo. Grįžusi šeimininkė, tik spėjusi nusivilkti švarką, drėbtelėjo jį ant šalia esančios rūbų kabyklos, su džiūstančiais rūbais ir puolė pasitikti to mažo gyvūnėlio, maloniai kalbindama ir glostydama jį. Šis tik išrietė savo siaurą nugarą, kuo labiau pasistiebdamas priekinėmis kojytėmis bei aukščiausiai iškeldamas galvą. Trakštelėjo atidaromos skardinės dangtis ir į dubenį drėbtelėjo šlapio ėdalo. Staiga nutraukęs visus švaros ritualus, iššiepęs smulkius baltus dantis, jis godžiai rijo maistą.
 
Pasisotinęs, tingiu žingsniu įsėlino į svetainę. Pripėdino prie didžiulio lango. Žvilgtelėjo per jį į gatvę. Neįdomu. Užšoko ant virtuvinio stalo. Matė, kaip šeimininkė, garsiai burnodama, sparčiai artėja link jo, savo gremėzdiškomis rankomis sugriebdama jį ir nukeldama žemyn ant grindų. Palaižęs koją, jis vėl užšoko ant virtuvinio stalo, vaikščiodamas juo tarp gėlių vazono, lėkštės, padėtos vakarienei. Godžiai uostydamas, siekė paragauti karšto maisto, bet tos rankos ir vėl jį sugriebė bei pastatė ant grindų. Pažiūrėjo į šeimininkę. Lyg nupėdino tarp kėdžių kojų ir, prisidengdamas storomis žaliuzių juostomis, vėl užsišoko ant stalo. Matė, kad žmogaus akys sužaibavo, bet jau nebetiesė rankų link jo, tik prisėdo ant kėdės, priešais tą padėtą lėkštę ir, kaip keista, ne burna, o pasiėmęs įrankius, kišo maistą gabaliukais savo burnon.
 
Už lango jau visiška naktis. Sklido blausi šviesa nuo žybsinčių gatvės žibintų, žiūrinčių žemyn į išpilkėjusį asfaltą, išvažinėtą tūkstančio padangų. Durys į miegamąjį atidarytos visu platumu. Minkštoje lovoje gulėjo šeimininkė, pasisukusi šonu, veidu į plokščią, judančiais paveikslėliais, dėžutę, iš kur nesklido jokio garso, nors vaizdai keitėsi taip greit, kad niekada nebūdavo įdomu į jį žiūrėti. Apuostinėjęs padėtus rūbus ant kušetės, užšoko ant lovos ir trumpam sustingęs, tik akimis tyrinėdamas žmogaus veidą, stengėsi suprasti ar tos, pusiau pramerktos akys, miega ar vis dar tingiai žiūri pro sunkius, užgriuvusius vokus. Nepamatęs nieko įtartino, sėlino artyn jos veido. Ištiesęs galvą, per visą kaklo ilgį, beveik savo šlapia nosimi liesdamas žmogaus nosį, uostinėjo vakarienės likučius, kvepiančius nuo jos lūpų, barzdos.
 
Šeimininkės akys tingiai prasimerkė. Nenusigando. Ištraukusi rankas iš po antklodės, paėmė per juosmenį ir prisiglaudė arčiau savęs. Tai ne itin patiko. Mažomis kojytėmis spirdamasis, raitydamasis vikriu kūnu, išsprūdo iš sukausčiusio glėbio ir pabėgėjo iki lovos galo. Prie pat krašto persigalvojo. Pasisuko atgal. Prigludo prie jos kojų, lyg slėpdamasis ir tykodamas, tarsi būtų medžioklėje. Šeimininkės akys buvo visiškai užmerktos. Nejudėjo net vyzdžiai, po vokais. Puiki proga sėlinti nepastebėtam, bet... labai greit vėl dvi rankos sugavo jį. Nepaleido. Palaikė, priglausdama sau prie krūtinės ir padėjo ant virtuvės grindų, uždarydama miegamojo duris. Trumpam, suglumusiomis akytėmis žiūrėjo atgal, stengdamasis suprasti, kodėl, bet, neradęs galvoje atsakymų, apsisukęs, šoko ant durų rankenos, stengdamasis jas atidaryti. Visi bandymai buvo nesėkmingi. Nagais braižydamas duris, sumiauksėjo keletą kartų. Neišgirdo. Apsisuko ir nupėdino spintelių bei viryklės link. Užsišoko ant viršaus. Apžiūrinėjo puodus, išplautas lėkštes. Nedideliame puodelyje kvepėjo pienu. Stengėsi įkišti snukutį ir liežuvio galiuku išlaižyti nedidelį likutį. Puodelis vis slydo nuo jo tolyn, kol, galiausiai, nukrito ant grindų. Sudužo į daugybę šukių. Pakėlęs galvą, patyrinėjo ar dar galėjo kur likti lašas pieno. Miegamojo durys prasidarė visu platumu. Šeimininkė, piktai grūmodama pirštu, ėjo paimti nedidelės šluotelės ir semtuvėlio. Panašu, kad jam dabar čia nėra kas daryti. Apėjęs ratu šukes, neskubėdamas nuėjo prie savo gulto. Įsitaisė į jį, pasidėjęs galvą ant kojų.
 
Brėško rytas. Iš miegamojo išėjo šeimininkė. Vonioje tekėjo čiurkšlėmis vanduo. Ji šluostėsi rankšluosčiu, vėliau rengėsi rūbus. Ta rutina buvo tokia pažįstama, kad net nesinorėjo atmerkti akių. Žinojo, kad prieš išeidama ji įdrėbs šlapio maisto į dubenėlį. Neklydo. Pasigirdo atidaromos skardinės trakštelėjimas. Bet dabar toks saldus miegas. Maistas niekur nedings. Svarbu, kad ji jo jam įdėjo. Pasilaižęs snukuti, tik dar labiau susigūžė guolyje, nusisukdamas nuo uždaromų buto durų.