Kai Neptūnas, Tronheimas ir Alebastras pranyko už durų, Melburnas visą savo dėmesį sutelkė tik į Tasdarą, melsdamas, kad jam užtektų pakankamai jėgų, jog kiti spėtų pabėgti iš tvirtovės ir saugiai pasislėptų. Jis žinojo, kad aukojosi, kad galbūt šioje kovoje žus, bet jei taip lemta, džiaugėsi bent jau galintis nuveikti kažką naudingo. Neapykantos kupinas Tasdaro žvilgsnis vėrė jį nuo galvos iki kojų, tačiau Melburnas nė nekrustelėjo, spausdamas rankoje kalaviją, tarsi jis būtų vienintelis išsigelbėjimas nuo mirties, juk daugiau nieko kito su savimi neturėjo. Ir abejojo, ar kas nors labai padėtų – Tasdarą ginklai menkai veikė.

Pulsuojanti it gyvybė energija žybtelėjo priešininko delne, o jam mostelėjus ranka jau skrosdama orą skriejo tiesiai į Melburną, kuris neatsilikdamas taip pat smogė. Susipynus dviejų skirtingų energijų srautams ir vėl sukilo stipri vėjo banga, tačiau juodas srautas buvo kur kas stipresnis ir kas minutę vis didėjo, po truputį naikindamas Melburno energiją. Per siaučiantį vėją buvo sunku ką nors įžiūrėti, susivėlę plaukai krito ant veido ir į akis, bet jis nepasiduodamas toliau akylai stebėjo priešininką. Deja, Tasdaro energija ir toliau sėkmingai stelbė jojo, ir nesvarbu, kaip jis stengėsi, po kelių bandymų nurungti varžovą pasijuto krentantis ant žemės. Kalavijas išslydo iš rankų, su garsu trinktelėdamas į grindis, taip atkreipdamas demono dėmesį. Panaudojęs telekinezę, jis iškėlė ginklą į orą ir jo pirštai susirietė į delną. Aštrūs ašmenys žybtelėjo prieš šviesą ir po akimirkos kalavijas virto dulkėmis.

– Žinai, viskas galėjo baigtis visai kitaip, jei ir toliau būtum man ištikimai tarnavęs, – ramiu balsu prakalbo Tasdaras. – O buvo laikotarpis, kai niekuo taip nepasitikėjau, kaip tavimi. Netgi iš tiesų planavau atsilyginti už tarnavimą, bet tada pradėjai man nepaklusti. Ir nors ne kartą bandžiau tave sutramdyti, kontroliuodamas tavo protą, tavęs tai nesustabdė ir vis tiek mane išdavei. Taip troškau tos akimirkos, kai pagaliau galėsiu tavimi atsikratyti, o dabar pats čia atėjai.

Nors ir skaudėjo sutrenktą šoną, Melburnas iš lėto pakilo, vis dar atidžiai stebėdamas priešininką, tačiau šis tik stovėjo priešais jį su šypsena veide. Bet Melburnas buvo matęs ją tiek kartų, kad tai jo nė trupučio neišgąsdino.

– Turbūt visą tą laiką spėliojai, kodėl taip ilgai žaidžiau su tavimi, kai turėjau ne vieną progą tave nužudyti, – nespėjus jam nieko padaryti vėl tarė Tasdaras. – Niekada to nesakiau, bet tą dieną, kai išgelbėjau tave iš mirties nagų ir atsilygindamas sutikai tarnauti, atidavei man ne tik savo kūną, bet ir galias.

– Ką nori tuo pasakyti? – Melburno akys išsiplėtė iš nuostabos, nors jis ir žinojo, jog Tasdaras rezgė jam už nugaros daugybę užslėptų kėslų, juk neseniai ir pats apie tai galvojo.

– Visą šį laiką, kol man tarnavai, po truputį siurbiau tavo galias ir kiek galėdamas ilgiau naudojausi tuo, kad buvai paklusnus. Tavo ir kitų, kurie kadaise man tarnavo, dėka tapau dvigubai stipresnis.

– Vadinasi, tą patį darei ir su Rodžeriu? – nejučia nusijuokė jis. – Ar tai reiškia, kad iš tiesų nesi toks stiprus, kaip visi manėme?

– Turėjai jau pasimokyti, jog demonai niekada nežaidžia garbingai. Net jei turiu savo galių, tai dar nereiškia, kad nenoriu jų daugiau, juk tik taip užtikrinsiu savo pergalę ateityje. Ir taip per ilgai su jumis užtrukau, bet jūs tokie užsispyrę ir nežinote, kada geriau pasiduoti.

Tuo metu Tasdaras išsitraukė durklą ir žengė žingsnį arčiau, tvirtai tarp pirštų suspausdamas rankeną. Norėdamas išvengti ašmenų, Melburnas paleido į jį psi energiją ir vikriai pasitraukė į šoną, taip pasidarydamas daugiau erdvės. Nuo posūkio demonas prarado pusiausvyrą, todėl jis užsimojo kumščiu, bet smūgis buvo per silpnas ir per staigus, tad nuslydo tik veidu, taip parversdamas juos abu ant grindų. Melburnas tapo pranašesnis, nes Tasdaro ranka liko įsipainiojusi apsiausto klostėse, tačiau netrukus jis ranką išlaisvino ir sukaupęs jėgas smogė priešininkui į paširdžius. Melburnas akimirką sustingo, bet stengdamasis ignoruoti skausmą išliko viršuje, iš visų pusių psi energija talžydamas demoną, neleisdamas jam pajudinti nė piršto. Nors ir žinojo, kad žaizdas jis gali išsigydyti, privalėjo tik dar labiau jį nuvarginti ir užbaigti tai, ką pradėjo Neptūnas. Negalėjo leistis nužudomas, juo labiau, kai dabar buvo galimybė išlikti gyvam, nes Lina rado būdą, kaip jį išgelbėti. Jis norėjo gyventi. Norėjo labiau nei bet kada anksčiau.

Tasdaras kelis kartus bandė durti varžovui, bet nepasisekus pasistengė susikaupti teleportacijai ir atsidūrė jam už nugaros. Tvirtam kūnui išslydus iš rankų, Melburnas kaipmat apsigręžė ir puolė artyn, įsikibdamas į durklą, kurį Tasdaras gniaužė abiem rankomis, siekdamas jį atimti. Taip keletą sekundžių jie iš visų jėgų grūmėsi dėl ginklo padėties – Tasdaras stengėsi nutaikyti į Melburną, o šis kiek įkabindamas neleido. Kovodami tarp mirties ir gyvenimo, jie nė per colį nenusileido vienas kitam. Tasdaras suaimanavo, gavęs smūgį iš kairės, ir tuo pasinaudojęs priešininkas smogė vėl, tik šį kartą jam į pakaušį. Demonas visu ūgiu išsitiesė ant nugaros, tačiau sąmonės neprarado ir pašokęs ant kojų mostelėjo ranka. Sukilus stipriai vėjo bangai, Melburnas nebesugebėjo išsilaikyti ir nuskriejęs per pusę patalpos su trenksmu rėžėsi į sieną, o po to tarsi bulvių maišas susmuko ant grindų. Akimirką aptemo akyse ir atrodė, jog lūžo visi kaulai, bet Tasdarui pripuolus jį pribaigti dar spėjo pasinaudoti galiomis ir stiprus smūgis nusviedė priešininką tolyn.

Sunkiai alsuodamas, Melburnas iš lėto pakilo, pasisukdamas tiesiai į demoną, ir vėl grėsmingai artėjantį jo pusėn. Tasdaras atrodė pavargęs ir kaire ranka nuo praskeltos lūpos braukėsi kraują, bet pamatęs jo žvilgsnį išsišiepė. Taikydamiesi pulti, priešininkai ėmė ratais eiti vienas aplink kitą. Abu garsiai šnopavo, bet tarpais vis nusikvatodavo. Lyg ir nerūpestingai, tačiau Melburnas jautė, kad jo juokas staigiais gūsiais veržiasi kaip neapykanta. Jo galvoje dunksėjo, krūtinė gėlė, skaudėjo nubraižytus krumplius, bet šiuo metu tai rūpėjo mažiausiai. Užplūdusi adrenalino banga trukdė jam blaiviai mąstyti, nors kažkuri sąmonės dalis vis dar bijojo, jog padaręs bent vieną klaidą bet kada gali žūti ir visos pastangos nueis veltui. Tačiau jis privalėjo užbaigti šią kovą. Dėl Linos ir kitų, kurie jam rūpėjo labiausiai. Dabar jis buvo ne vienas.

Atsispyręs nuo žemės, Melburnas ir vėl puolė, pagaliau išmušdamas durklą Tasdarui iš rankų. Tai ignoruodamas demonas taip vožė, jog jis suriko iš skausmo, bet neatlyžęs paskubomis suvarė psi energiją priešininkui į pilvą. Atšokę vienas nuo kito ir sunkiai gaudydami kvapą, jie žvelgė vienas kitam į akis. Tasdaras net apkvaito iš susijaudinimo ir laimės, tačiau užfiksavo po kelių akimirkų į jį lekiantį smūgį ir atsivėdėjęs skėlė Melburnui į ausį. Galvoje viskas tarytum persivertė, jis pajuto į kažką atsitrenkęs ir šiaip ne taip atsistojęs puolė šalin nuo demono, bet šis smogė jam į nugarą, taip išversdamas iš pusiausvyros. Jis vos įstengė pastovėti ant kojų, kažką nuvertė ant grindų, tačiau kaupė jėgas bent dar vienam smūgiui, nežinodamas, ar po to pajėgs atsikelti.

Tasdaras tuo metu ėjo tiesiai prie Melburno, sugniaužęs rankoje kažkokį ilgą ploną daiktą – ar kalaviją, ar lazdą – sunku buvo suprasti, nes vaizdai akyse vis labiau liejosi. Nepaisydamas to, jis sutelkė visą dėmesį tik į priešininką – štai ką reikėjo nugalėti. O šis grėsmingai artėjo, svyruodamas į visas puses tarsi girtas, veidas buvo purvinas ir kruvinas, bet akys kaip niekad gyvybingai žibėjo. Melburno raumenys tik dar labiau įsitempė, pamačius žibančius kalavijo ašmenis. Jį gąsdino tai, kad demonas atrodė nesuprantąs, jog tai paskutinė lemiama jų kova, ir nugalėtojas bus tik vienas. Kova po truputį darėsi vis aršesnė. Nelaukdamas, kol Tasdaras puls, Melburnas metėsi ant priešininko pirmas, tačiau šis nebuvo toks nusilpęs, kaip iš pradžių atrodė.

Bukasis kalavijo kraštas taip stipriai kirto per petį, jog jis visas nutirpo. Melburnas nė neįsivaizdavo, kad gali taip baisiai skaudėti, o Tasdaras lyg pametęs galvą ir vėl taikėsi kalaviju, bet priešininkas apgaulingu staigiu judesiu išsisuko, taikliai suvarydamas psi energiją jam į šoną. Šį sykį Tasdaras suriko iš skausmo ir ginklas iškrito iš rankų, tačiau vis dar nepasiduodamas jis vėl pastvėrė durklą, griebęs Melburną už galvos prispaudė jį prie grindų ir sugrūdo ašmenis jam į pilvą. Siaura trumpa geležtė kabinosi už drabužių, lindo į kūną, o Melburnas iš karto nesuprato ir nesiliovė priešintis. Tasdaras kiek įmanydamas stipriau spaudėsi prie jo, tarsi pasislėpęs jo glėbyje būtų galėjęs išvengti smūgių.

Durklas įkliuvo dar giliau. Melburnas suvaitojo, jo rankos staiga atsileido ir nusviro žemyn. Tasdaras vikriai atšoko į šalį, visi jo raumenys buvo įsitempę.

– Matai? – triumfuodamas prakalbo jis. – Argi aš ne teisus?

– Tu dar nelaimėjai, – sunkiai atsistodamas šyptelėjo vyras, ranka spausdamas žaizdą. Balti jo marškiniai buvo kruvini, sudraskyti ir be sagų. Jis jautė, kad išnaudojo savo limitą ir daugiau nebepajėgs kautis, bet praėjo per mažai laiko ir Neptūnas su kitais greičiausiai dar nepaspruko iš Tamsos karalystės, tad turėjo pasistengti užlaikyti jį bent vieną menkutę minutę. Kuo ilgiau, tuo geriau.

O Tasdaras jau kaupė rankose ugnį, ruošdamasis galutinai užbaigti šią kovą, bet staiga iš nugaros pusės atlėkęs sidabrinės energijos pliūpsnis jį parklupdė ir durklas išsprūdo iš rankų. Melburnas nustebęs pakreipė galvą, bandydamas pamatyti, kas pasirodė. Nejaugi Neptūnas grįžo ir visos pastangos nuėjo veltui? Tačiau akys išsiplėtė iš nuostabos, kai priešais Tasdarą kaip niekad aiškiai iškilo šviesi Arelos figūra, nors visą šį laiką jis galvojo, kad ji mirusi.

– Kaip iš ten ištrūkai? – pritvinkęs įtūžio sušnypštė Tasdaras.

– Nemanyk, kad būsiu tokia paklusni, kaip ta mergaitė, su kuria susipažinai, – formuodama rankose dar vieną psi energijos kamuolį atkirto ji ir netrukus sviedė į demoną. Šis pašoko į orą, žaibo greičiu lėkdamas jos link, bet Arela visai nenorėjo gaišti, tad teleportavosi ten, kur jis paliko durklą, viena ranka suspausdama jo rankeną. Kol jis nespėjo atsisukti, pati taip pat pašoko iš vietos ir artėdama prie Tasdaro stipriai užsimojo. Kaip tik tuo metu jis atsigręžė ir geležtė kliudė jam akį. Demonas suvaitojo iš skausmo, į visas puses ėmė trykšti kraujas, bet moteris nepasiduodama grūdo ją vis giliau ir tik įsitikinusi, kad jau pakaks, atšoko į šalį, staigiai išmesdama durklą, tarsi jis būtų užnuodytas.

– Greičiau, privalome bėgti iš čia, – puolusi prie Melburno, Arela persimetė jo ranką sau per petį ir skubiai nusivedė jį koridoriumi. Nors žinojo, kad turėjo laiko, kol Tasdaras atsitokės ir išsigydys žaizdą, vis žvilgčiojo atgal.

– Ką tu darai? – pavargusiu balsu paklausė Melburnas, nors ir džiaugėsi, jog ji čia pasirodė, net jei tai jo gyvenimą pailgino tik kelioms minutėms. – Bent įsivaizduoji, kas čia vyksta? Atvykau ne vienas, greičiausiai visa tvirtovė apsupta sargybinių.

– Nesvarbu, mes kaip nors ištrūksime, – Arelos žvilgsnis sušvelnėjo ir ji akimirkai stabtelėjo. – Leisk, išgydysiu tavo žaizdą, galėsi padėti man kautis.

Jis norėjo dar kažką pasakyti, bet nebeturėjo jėgų. Moteris padėjo jam atsisėsti, nes ir pačiai buvo sunku išlaikyti tokį svorį, ir jos rankos ieškodamos žaizdos ėmė automatiškai plėšti marškinius. Netrukus iš jų pasklido švelni šilta šviesa, ir nors sužeidimas buvo gana rimtas, po kelių minučių Melburnas pradėjo jaustis geriau.

– Ačiū, – išspaudęs menką šypseną padėkojo jis.