Senatvės fazėje skrajoti nebėra jėgų,
Tačiau mąstyti laiko pasidaro sočiai.
Ruduo. Atvėso kraujas kaip ir oras. Paskutine kibirkštimi degu.
Vos užgiedojusi gerklė lyg springdama sukosčioja.
Taip, kojos neneša paskui įsibėgėjančius skraidyt.
Tačiau nuo laktos matosi geriau, kas ko iš viso pulko vertas.
Buitis baigtinė, tačiau dėl to jinai sparnuočiams ir erdvi, ir nenusakomai graži.
Kol akys skiria šviesą nuo tamsos, neverta nei bambėt, nei verkti.
Jei kūną sopa, gyvas jis kol kas. 
Tai juk senatvės fazė. Likom šlerbti putrą.
Gyvybės medis išskleidė labai plačiai šakas.
Vaikai dainuoja, o vaikaičiai ulba.
Jeigu nunokai, nebebūk gaižus, 
Nes tiems, skraiduoliams, teks gyvenimą toli ir sunkiai nešti.
Geriau primink, koks šis gyvenimas yra trapus,
Kad kiekviena minutė turi savo spalvą, turinį ir nutylėtą ar nepastebėtą prasmę.