Po to, kas nutiko su Ravena ir jai pagaliau pavyko atverti Hiperkosminės erdvės tunelį, Gordonas negalėjo ramiai nusėdėti vietoje, nekantriai laukdamas kokių nors žinių. Deja, jam nepavyko su ja susisiekti, o pati Ravena nieko nesakė, vadinasi, vis dar nepaliko Užmaršties pasaulio ribų. Jis nesiliovė vaikščiojęs iš vieno patalpos galo į kitą, vis žvilgčiojo pro langą, nors pro jį nieko nematė, tik tamsą. Galbūt taip jaudinosi visai be reikalo, juk Ravena nebuvo tokia jau silpna, nes pati pirmoji atrado būdą, kaip padaryti tai, ko prieš tai dar niekada nepadarė kiti. Kaip žynys, jis turėjo ir pats apie tai pagalvoti, bet nepaisant to džiaugėsi, kad galimybė išvaduoti Arelą pagaliau padidėjo. Nors pats ilgą laiką kalėjo Juodojoje migloje ir ne visada įstengė blaiviai mąstyti, spėjo išsiilgti jos kaip nieko kito gyvenime, tos šypsenos, tų švelnių apkabinimų... Buvo pažadėjęs skirti jai daugiau laiko, parodyti, kaip iš tiesų ją myli, tačiau visa tai prasmego įvykių sūkuryje, nes Tasdaras niekaip negalėjo palikti jų ramybėje.

Tuo metu girgždėdamos virstelėjo durys ir Gordonas staigiai apsigręžė, bet kambaryje pasirodė tik Eliza.

– Negaliu užmigti, man taip pat siaubingai dėl jų neramu, – prieidama artyn prisipažino moteris, uždėdama jam ranką ant peties.

– Dėkoju, kad palaikai mane, – pavargusiu balsu iškvėpė jis.

– Vis nenustoju galvoti apie tai, kas bus, jei Ravenai nepavyks. O jeigu ji pavėlavo ir Aladoras kažką padarė Arelai?

– Ne, jis nepadarė, – nė nepakeldamas akių paprieštaravo Gordonas.

– Kodėl taip sakai?

– Tu dar ne viską žinai, bet Aladorui reikia, kad ji liktų gyva, – jis minutėlę tylėjo, galvodamas, kaip viską paaiškinti. – Papasakosiu vėliau, kai sužinosime, ar Ravena įvykdė savo užduotį.

– Be to, tu juk jauti, kai Arelai nutinka kažkas blogo, ar ne? – nejučia šyptelėjo Eliza. – Jūs turite gana stiprų ryšį, nes Arela taip pat gali pajusti, kai tau kas nors nutinka.

– Deja, šiuo metu mūsų nesieja jokie ryšiai, dabar esame visiškai skirtinguose pasauliuose.

– Tai visai kas kita, Gordonai. Kuo puikiausiai supranti, ką bandau pasakyti, ir nemėgink išsisukinėti.

– Visgi, žinai šį tą daugiau... – įsitaisydamas savo supamojoje kėdėje nutęsė žynys.

– Taip, Arela man prisipažino netgi apie tai, jog Rebeka iš tiesų yra ne Tasdaro, o tavo dukra, – pasijutusi nesmagiai sujudo vietoje ji. – Iš pradžių pykau ant jos, kad buvo tokia naivi ir neatsargi, bet negaliu jos teisti, kai Tasdaras susuko jai protą tokioje jaunystėje. Jeigu ne jis, iki šiol būtumėte kartu.

– Taip, tačiau privalome elgtis kuo atsargiau, nes sužinojęs tiesą, Tasdaras tik dar labiau trokštų manimi atsikratyti. Ir be jo turime pakankamai problemų, dabar mūsų kelyje visada painiosis ir Aladoras, – Gordonas eilinį kartą pažvelgė pro langą, iš kur atsklido aiškus pelėdos ūbavimas. – Reikia patikrinti, kaip laikosi Goda, tikriausiai taip pat labai jaudinasi.

Vyras tingiai pakilo nuo kėdės ir jau ruošėsi eiti, bet Eliza sugriebė jam už rankos.

– Palauk, o kaip tavo reikalai su nauja Žynių lazda? Goda dar nesiima savo darbo?

– Ne, šiuo metu tam nėra laiko, paaiškinsiu jai plačiau, kai bus baigti visi reikalai su Arela. O dar buvimas toje migloje viską sujaukė, tad iššvaistėme daugybę laiko.

– Bet kaip tavo galios? Dar stebiuosi, kaip po tiek laiko turi jų tiek daug, tačiau būtų geriau, jei paskubėtum, – jos neramus žvilgsnis akimirkai įsmigo į jojo. – O gal laikinai duoti tau savųjų?

– Nesirūpink dėl manęs ir taupyk galias sau, juk bet kada gali jų prireikti.

– Na, tada grįšiu į Dangiškuosiuosius rūmus ir pranešiu visiems, kaip jums čia sekasi. Be to, išvykau nieko nesakiusi Agnesei, greičiausiai ji nerimauja dėl manęs.

Galiausiai jie atsisveikino ir Eliza išvyko. Tyliai uždarydamas duris, Gordonas nuėjo Godos kambario link ir net nepasibeldęs žengė vidun. Pamačiusi jį, mergaitė iškart pašoko iš lovos ir priėjo arčiau.

– Nė neįsivaizduoji, kaip jaudinausi, kai negalėjome tavęs rasti, – apkabindama jį tyliai ištarė.

– Įsivaizduoju, Goda, – Gordonas švelniai pataršė trumpus jos plaukus. – Jei tik žinotum, kaip iš tiesų šiuo metu jaučiuosi...

– Liūdi dėl Arelos, ar ne? Kad galbūt daugiau niekada jos nebepamatysi?

– Yra ir kitų priežasčių, bet dabar netinkamas laikas apie tai kalbėti.

– Ar tu nuo manęs kažką slepi? – sunerimusi nužvelgė jį mergaitė. – Žinau, jog Arela tau labai brangi, neprivalai to neigti. Mačiau, kokie artimi buvote prieš tai, tik nespėjau paklaisti, nes Šešėlių karalystę užliejo Juodoji migla.

– Atleisk, neketinau nieko nuo tavęs slėpti, tiesiog mūsų santykiai visada buvo labai komplikuoti, juk tarp mūsų visada stoja Tasdaras.

– Jis niekada nepaliks mūsų ramybėje, – nusiminė Goda. – Privalome rasti būdą, kaip jį galutinai įveikti.

– Kadaise buvo pavykę, bet jis atsitraukė tik trumpam, kurdamas planus, kaip mums atkeršyti, o tada sudavė taip skaidžiai, kad Antrojo visatų karo pasekmes jaučiame iki šiol. Abejoju, ar šį kartą kas nors pasikeistų, jei ir kaip nors pažabotume jį anksčiau nei išpranašauta. Tasdaras žino, jog nepabėgs nuo savo lemties, todėl daro viską, kad jos išvengtų, nors pralaimėjęs vis tiek laimės.

– Taip, nes pranašystė skelbia, kad jis ištrūks ir perims visas karalystes, o mes nieko negalėsime padaryti, – linktelėjo mergaitė. – Bet kas nutiks po to? Ką darysime, kai mūsų žemės nebepriklausys mums?

– Deja, beliks tik pasiduoti ir tarnauti Tasdarui, nes kitaip jis mus nužudys.

– Nori pasakyti, kad štai tokia bus pabaiga? Kad ničnieko neįmanoma pakeisti?

– Žinoma, ne aš vienas bandau rasti išeitį. Ne kartą net pagalvojau apie tai, jog norint pakeisti savo ateitį visų pirma reikėtų pakeisti ir praeitį.

– Turi omenyje... laužyti taisykles ir pasinaudojus Chrono laikrodžiu persikelti keliais laikmečiais atgal?

– Tasdarui jau daug metų, tad tektų nusikelti labai toli ir padaryti taip, kad jis neateitų į šį pasaulį.

– Tai būtų išties puiku, bet tuo pačiu labai pavojinga.

– Būtent dėl to ir negalime nieko imtis, nes šį kartą Fantazija nežiūrėtų pro pirštus ir mane nubaustų, o galbūt pavojus kiltų ir kitiems žmonėms, jeigu ką nors sugadintume naujoje laiko atšakoje. Be to, jei nebūtų Tasdaro, tada negimtų ir Ravena, o mes juk to nenorime, ar ne?

– Taip, bet galbūt jos tėvu taptų kas nors kitas? – vis neprarado vilties Goda. – Kur kas geresnis už Tasdarą?

Gordonas minutėlę susimąstęs tylėjo. Gal ir buvo tokia galimybė, kad tėvu taptų jis, tačiau rizikuoti vis tiek neketino. Be to, pakeitus praeitį nė vienas neprisimintų to, kas vyko esant Tasdarui, galbūt nė nepažinotų vienas kito, juk daugelį jų suvedė bendras noras įveikti Tamsos valdovą. Fantazija jokiu būdu neleistų keliauti taip toli į praeitį, net jei ir pavyktų kaip nors susitarti, o ir Gordonas nebuvo tikras, ar Chrono laikrodis pajėgtų perkelti jį į tokius senus laikus, kai Tasdaras dar nebuvo gimęs. Tikriausiai kol viską sutvarkytų, užtruktų net kelis metus, nes po vieno keliavimo Chrono laikrodžiu naudotis negalėtų, kol jis neatgautų visos energijos, prarastos kelionės metu. O ir tai, kad Ravena galbūt būtų jo dukra, visiškai neguodė, juk pakeitus praeitį nebeliktų jos demoniškų galių ar net pasikeistų vardas, tad ar tikrai ten būtų ta pati Ravena?

Apie tai mąstydamas Gordonas staiga pajuto vis stiprėjančią jos energiją ir nedelsdamas puolė pro duris. Matyt, Goda pajuto tą patį, nes nieko nesakiusi nuskubėjo iš paskos. Raveną sutiko laiptų apačioje, kaip tik bandančią pasiekti juos.

– Man reikia jūsų pagalbos, – išgąstingu balsu prakalbo ji. – Prašau, mes turime paskubėti.

– Kur Arela? – Gordonas sunerimęs sugriebė mergaitę už pečių, tikrindamas, ar ji nesužeista. – Kodėl grįžai čia viena?

– Aš... man pavyko įveikti Aladorą ir išsikovoti jos laisvę, bet... – Ravena akimirkai nutilo, akių kampučiuose žybtelėjo ašaros, tačiau ji stengėsi susivaldyti, kelis kartus giliai įkvėpdama oro. – Mes būtume išėjusios kartu, bet mano tėvas... jis iš kažkur sužinojo, jog Aladoras jį apgavo ir tiesiog pagrobė ją mano akivaizdoje. Man reikia jūsų pagalbos, kad padėtumėte kuo skubiau išgelbėti mamą, kol Tasdaras nieko blogo jai nepadarė. O ir Rebekos požemiuose jau nebuvo, tikriausiai jis išgabeno ją kitur.

– Aš vyksiu kartu, – iškart pasišovė Goda.

– Ne, per daug pavojinga, – paprieštaravo Gordonas. – Vyksime mes su Ravena, o tu liksi čia.

– Tu ir vėl apie tą patį, – sunėrė rankas ji. – Negaliu tiesiog sėdėti ir laukti.

– Gali, susitvarkysime ir be tavęs, – norėdamas paguosti dukterį menkai šyptelėjo jis. – Pamatysi, viskas bus gerai.

Daugiau nieko nesakęs Gordonas nusigriebė nuo pakabos apsiaustą. Kartu su Ravena jie teleportavosi prie Šešėlių karalystės vartų ir netrukus kirtę Šviesos stulpą atsidūrė Mirties girioje. Žynys dar stabtelėjęs nužvelgė vartus.

– Kas nors nutiko? – sunerimo Ravena, prisiminusi tą dieną, kai padėjo juos užburti. – Gal nepakankamai gerai atlikome savo darbą?

– Nesijaudink, tik norėjau patikrinti, juk kol mūsų nebus, nežinia, kas gali nutikti. Tikiuosi, Tasdaras dar nespėjo apgalvoti kiekvieno mūsų žingsnio ir neturi atsarginio plano.

– O jeigu jis nugabeno mamą kur nors kitur ir nebelaiko jos tvirtovėje?

– Jei reikės, priversime jį kalbėti, – tvirtai sugniaužė kumščius jis. – Nepasiduosime tol, kol Arela netaps laisva.

Galiausiai jie teleportavosi į Hanakuro miestą, prie pat Tamsos karalystės vartų. Gordonas šiek tiek nerimaudamas prikando lūpą. Ravena atrodė išvargusi, matyt, išnaudojo nemažai energijos, tačiau neabejojo, jog keliauti kartu su juo jautė būtinybę, nepaisydama savo būsenos, nes Arela buvo jos mama ir ji pažadėjo sau nesustoti – nuėjo per daug sunkų kelią, kad paprasčiausiai pasiduotų. Bet dabar jis stengėsi apie tai negalvoti, juk turėjo susitelkti į užduotį. Neatleis sau, jeigu neįstengs įveikti Tasdaro ir per jį nukentės tik dar daugiau žmonių.

Perėję Tamsos stulpą, jie jau ruošėsi susidurti su vartus saugančiais sargybiniais, tačiau aplinkui nesimatė nė gyvos dvasios.

– Argi ne keista? – Ravena sutrikusi pasisuko į Gordoną. – Tasdaras turėtų žinoti, kad pas jį atvykstu, tad kodėl nesustiprino apsaugos?

– Tikriausiai visas dėmesys šiuo metu nukreiptas į tvirtovę ir sargyba patruliuoja ten, – spėliojo jis. – Neprarask budrumo, Tasdaras visada žino, ką daro.

– Taip, dabar ne metas aiškintis, – sutiko ji. – Iš tvirtovės sklinda labai stipri energija, vadinasi, kažkas ten jau yra, tik sunku pasakyti kas.

Gordonas sunkiai atsidusęs nužvelgė jau iš tolo aiškiai matomą aukštą gynybinę sieną ir nieko nelaukęs nuskubėjo akmeniniu keliu.