Mįslingi dvieiliai, bet įdomu juose surasti sąsajų.
I – kviečia įsiklausyti į kontrastą.
rytmečio lietuje / rudens spalvos – tarp ryto gaivos, kai viskas dar atrodo prasideda iš naujo, ir rudens, palengva užveriančio gamtos ciklą. Taip ir atsirandi tarsi tarp dviejų būsenų – ryte, kuris visada yra pradžia, bet jau su lietaus skalaujama pabaigos nuojauta.
II – iškyla netikėtas vaizdas su žaismingai sarkastiška užuomina į žmogų.
manipuliuoja / sodo papūga – papūga kartoja svetimus žodžius, mėgdžioja balsą, o ir savo plunksnų spalvomis ko gero nenusileidžia sodo gėlėms – tad žinoma, atkreipia dėmesį. Pasaulis greitai persiima svetimas idėjas, mėgdžioja mintis lyg savo, netgi manipuliuoja.
III – taikli nuoroda, apjungianti dvieilių visumą.
kelio nė takelio – / pats juo tampi – tai vidinis kelias, kuriamas per pasirinkimus, patirtis, kurios ir atsiranda per patį ėjimą.
IV – susisiejo metaforiškai apie patirtį jau minėtame vidiniame kelyje.
už posūkio nutrūksta – / tuščia akyse – tik priėjus tam tikrą ribą (posūkį), gali pasirodyti, kad kelio tęsinio nebėra, tik tuščia akyse – gal tai išsekimas, šokas ar praradimas, tai yra stiprus emocinis smūgis.
V
srūvanti šviesa – / niekada daugiau – tai, kas dar akimirką buvo gyva, sruvo šviesoje, greitai persikeičia į tai kas negrįžtama. Gal tai ir susitaikymas, nes srūvanti šviesa vis tik pasilieka.
VI – ypač graži, subtili pabaiga, daugiaprasmiškai.
tirpstanti ašara / vietoj atsakymo – ašaroje telpa labai daug – ir liūdesys, kurio neišsakysi, ir ilgesys to, ko nebėra, ir skausmas, vienatvė, ir palengvėjimas, kai pagaliau gali paleisti, ir net viltis, nes ašara ne visada reiškia pabaigą.

visi savotiški, bet paskutinis man – prie širdies