Be sutarčių, be priesaikų ir be garantijų jokių
Išleidžia mus tėvai gyvent į nelabai svetingą erdvę.
Lyg buvę laukiami po dangumi trumpai taikiu,
Čia gausim pieno ir sulos lig soties atsigerti.
Lyg nieks neskriaus, nekumščios, nepešios,
Tarsi girdėt neteks keiksmų, dygių patyčių – 
Tiktai glaustys, sūpuos, pakėlę panešios,
Tiktai šypsosis, kai tu imsi krykštaut.
Lyg tau neteks gniaužt vaiko kumštelius,
Prašyti dėmesio, išmokt liūdėt ir pykti.
Lyg nusivylimas ne ašaromis plūs,
Lyg viskas vyksta taip, kaip ir turėtų vykti.
Tačiau tikrovė kris nei pasaka giliau,
Ryškės ir akins tai, kas buvo nutylėta.
Liks tiktai įspūdis, kaip gera prisiglaust – 
Esi palaimintas, jeigu buvai mylėtas.
Ir tai ugdys tave užaugt geru žmogum – 
Be sutarčių, be priesaikų. Dėl spindulingo jausmo.
Po šiuo ne visada taikiu dangum,
Kur dideli mažus supranta ir išklauso.