vėjas groja sulėtintą bliuzą
smilkiniai klevo nuraudę – grožis savaip „pražilusio“ klevo, vėjas, iš tolo akinantis spalvas, raminančiai plūsta vidun, sulėtintas bliuzas hipnotizuoja, kuria švelnų liūdesį, nostalgiją, bet kartu ir susitaikymą. Bet štai, prasklendė degantis lapas / per arti – gal prisiminimas, netektis, ar praradimo baimė... ir apverčia būseną. Daugybė degančio lapo sąsajų palieka sunkumą, kurio svorį gali įsivardinti savaip. O paskutinė eilutė – ir taip palengva – susišaukia su pirmąja, tiesiog įsklendžia į sulėtinto bliuzo nuotaikas.
Gražiai, talpiai ir nuosekliai miniatiūroje suderintas vaizdas, jausmas, mintis.

Pirmoji eilutė vėjas groja sulėtintą bliuzą atliepia rudens slėgio sunkumui, o metafora smilkiniai klevo nuraudę byloja fizinį ir gamtinį susiliejimą. Klevo lapai gali būti perskaitomi ir kaip įkaitę žmogaus smilkiniai, kai kūnas jaučia artėjantį virsmą. norėjosi tyliai praeiti persikūnija į tylą – likti nepastebėtam.

Finalas pateisina pavadinimą: prasklendė degantis lapas / per arti / ir taip palengva

Tas degantis lapas vienam gali būti netikėta žinia, kitam – tiesiog nenumaldomai bėgantis laikas, kuris pralėkė taip arti, kad paliko fizinį nudeginimo pojūtį. Judesys taip palengva suteikia tekstui melancholiško nuolankumo likimui.

Subtilus trumpukas savyje talpina kur kas daugiau nei ilgi (iš)vedžiojimai.

Gražus peizažas, atsiprašau, man susidėstė pabaiga taip:

prasklendė degantis lapas
per arti
           ir taip – gera