Rytas buvo šiurkštus kaip ir praėjęs vakaras. Negyva juoda spalva karaliavo ankstyvame danguje. Jokio Mėnulio ir žvaigždžių taškučių. Žvaigždės... Kada jas pamatysiu? Jau kelios savaitės jas slėpė tiršta debesijos marška. Šį kartą su tamsuma žemyn leidosi visai ne žiemiška drėgmė. Tarp kitko, sniego irgi nebūta. Nei ruduo, nei pavasaris. Kažkoks hibridas. Tik kalendoriuje pažymėta, kad yra tikra žiema...
Skubėjau į autobusą - laukė darbas – galutinė ir tolimiausioji stotelė. Tuo tarpu tolumoje, jau regėjau,  šviestuvų  žiburiai, kurie atsispindėjo tyvuliuojančiame Mastyje, turbūt irgi laukiančiame tikro kalendorinio pavasario, o ne to, kurį diktuoja ši žiema.
Netrukus artėjau šių vandenų link. Vėliau pasukau taku, vedančiu į senamiestį.
Išlindęs į pagrindinę gatvę, myniau į kalną. Turėčiau suspėti. “Gal bus geriau, jei labiau pasiskubinsiu? ” – pasiraginau ir paspartinau, nežvilgčiodamas į laikrodį, žingsnius. Prie knygyno suskambo katedros varpai, kviečiantys matyt į rytines pamaldas. O aš,  dėl visai suprantamų priežasčių, nekantravau į darbą.
Pirmadienis. Kitiems labai sunki diena. O ypač rytas. Pats to momento kažkodėl labai laukiau, nors kelionė laukė ilga.
Suskubau laiku.
“Ikarusas” dar stovėjo. Laukė.
Viduje sėdėjo tik vienas keleivis (kaip įprasta tokiu laiku). Vairuotojas – konduktorius knebinėjosi prie nuolatos streikuojančio  bilietų aparato ir keikėsi, kad juosta vis dar įstrigusi  mechanizmo viduriuose ir nežada išlysti.
Suskaičiavau savo centus. Supratau: užteks.
Kai žmogus susidorojo su užsiožiavusiu aparatu, pasiteiravo:
-Kur važiuosi?
-Iki Juozapavo.
Padaviau sumą smulkiais ir laukiau kuomet aparatas išspjaus man skirtą popierėlį. Netrukus bilietą įspraudžiau į kišenę, kur gulėjo besiilsintis telefonas.
Iki išvykimo liko mažiau nei trys minutės.  Prisėsti? Krėslų asortimentas labai įvairus. Pasirinkau vietą prie lango, už vairuotojo kabinos. Iš čia neblogai aidėjo radijas. Pamaniau, kad čia geriau girdėsiu muziką.

... ir pasinersiu į savo mintis...

Daugiau keleivių neatsirado. Supratau, kad tik darbo reikalais gali kas nors baladotis kur nors ne į miestą. Kaip ir aš.
Autobuse buvo šuniškai šalta. O dar tos durys kažkodėl vis dar atviros. Kuriam galui? Juk vis viena niekas daugiau neįlips, ko gero,  iki pat Nevarėnų. Greičiau išvažiuotų ten link...
Žiūrėjau į apmusijusį langą, kuriame juodavo tamsa. Miestas greitai liko už nugaros. Man teko susigyventi su savo mintimis ir fantazijomis.  Į jas netrukus ir nugrimzdau. Manęs neblaškė nė susivėlusiu ritmu skambanti kažkokia negirdėta melodija. Solistas dainavo ne lietuviškai, bet tai netrukdė mintyti. Laisvalaikiu pats mėgau ir trankių dalykų paklausyti. Kadangi ta kelionė man nebuvo darbas, todėl laiką galėjau išnaudoti kaip išmanydamas. Kaip paprasčiausią laisvalaikį.  Iki paskutinės stotelės.
Tamsa dar vis nesitraukė. Ne nuostabu – juk pats viduržiemis, tiesa, visiškai besniegis. Sniego trūkumas rytą gimdė dar labiau gūdesnį. O aš skubinausi sekančio sustojimo.  Kol kas, po autobuso ratais, vyniojosi ilga plento juosta ir lėtai artinosi reikalingas tikslas. Iš lėto slinko  tamsūs medžių siluetai – jau važiavome mišku. Autobuso žibintų šviesoje sušmėžavo audros išversti medžiai. Jų viršūnės buvo nupjautos, kad neužstotų kelio. Šį kartą ne taip, kaip kitą kartą, kelionės nenutraukė jokios kliūtys. Nusiraminęs sugrįžau į save. Likau savo mąstymuose, kurie grėsmingai išsikerojo...

Kiti pasauliai (išgalvoti ir tikri) gyvena kartu. O tamsa neturi jiems didelio poveikio. Savyje turėjau daugybę jų, tų pasaulių. Vieną iš jų vakar užrašiau. Pasiliko kažkokiu istorijos pavidalu. O kiek gi jų dar slepiasi sapnuose. Ir visų  jų ištakos vienos – iš vidaus. Nesigiriu, bet aš turėjau ir tebeturiu pakankamą Jų, tų pasaulių kiekį, kad galėčiau nuvaryti šalin nuobodulį...

Mintį pertraukė prasiveriančios durys. Įlipo vienas senyvas keleivis. Kažkoks apšepęs, žemas ir plonas. Tai, supratau,  nutiko kažkur netoli Tausalo, nors už lango juodavo neįžvelgiamas peizažas, jeigu galima taip pasakyti, nieko aiškaus nebylojo.
Keleivis, kuris neseniai įlipo, nesižvalgydamas pro langus į tamsą, vairuotojui padavė pinigus...

Juoda - nereiškia tamsą, tuštuma – bekraštybę. Beribiškumas irgi sąlyginė sąvoka, kurios griebiasi tie, kurie neįstengia aprėpti vaizdo ar reiškinio dydžio. Tačiau yra erdvių, kurios savo mastu gerokai skiriasi nuo mums įprastų, įsisąmonintų, suprantamų ir matytų. Yra dvi tokios erdvės: kosmosas ir žmogaus mikrokosmas. Abi nepamatuojamos. Liniuotės arba ruletės  tikrai neprireiks... Matematinės, biologinės ir fizikinės sąvokos irgi nepagelbės. Tiesiog bergždžias darbas... Sau papykstu - tiktai be moralizavimų, tiktai be jų... Čia ne mokykla, ne klasė...

Pravažiavome sankryžą. Atrodo, Micaičių. Toliau vėl miškas ir atviras kelias į Nevarėnus. Plentas, kuriuo šiuo metu kol kas niekas dar nevažiavo. Autobuse buvome trys keleiviai ir vairuotojas. Tame tamsiame ir drėgnai šaltame pasaulyje. Tarp jų buvau ir aš. Priekyje, iš vairuotojo kabinos skamba lengvas lietuviškas šlageris, gyvinantis nykoką rytmetį. Jo nesiklausiau, nes pasinėriau į savo pasaulius, kurie sutelpa į tuos kubinius centimetrus, paslėptus kaukolėje. Ir pagalvojau...

Kodėl niekas dar nesugalvojo matų žmogaus mikrokosmosui pamatuoti? Juk iki šiol viskas standartizuota, surikiuota, viskas įsprausta į rėmus, o visi paprasti žmonės vadovaujasi tais matais, mokosi, stengiasi suprasti. Tiek to. Užtenka filosofizmų, nors  teisybę pasakius, supratau, juk psichiką  jau mėginama apibrėžti, nustatinėjama koks žmogus yra protiškai sveikas, o kuris atsilikęs – psichas. Standartai, matai, štampai...

Į autobusą įlipęs keleivis, mano vertinimu, neatrodė labai sveikas. Psichiškai, visuomenės priimtomis normomis matuojant. Jis, pastoviniavęs prie vairuotojo langelio, netikėtai kreipėsi į manę:
-Ar matei?
Nieko nesupratau, nes iki šiolei dar skendau savo pamastymuose. O gal neišgirdau ankstesnių klausiančiojo žodžių ir galvoje liko tik galas, nuotrupa, ausis pasiekę garsų likučiai?
-Ką? – atsiliepiau klausimu.
-Naktis prieš audrą...
-Bus nauja audra? – pasidomėjau, mėgindamas “įsikirsti” į pašnekovo stilių ir prasmę.
-Viskas pasikeitė. Naujas pasaulis... – atsakė nepažįstamasis.

Kitoks. Jis kitoks? Matyt labai kitoks. Su fantazija, su keistu polėkiu, o gal tai tik paprasčiausias įsitikinimas? Ir jis, tas keistuolis, kažką  jau mato, kaip ir aš kartais, tiesa, savo ribose? Mintys visai susivėlė...
Tavo magiškas realizmas man, oi kaip sunkai “įkandamas”, - įsigalvojau. Ir tai ne pirmas mano gyvenime atvejis. Bet, kai mokiausi penktoje klasėje, (gal tai buvo ir vasara – tikrai nebepamenu) važiavau iš Vilniaus, kažką mėgindamas suprasti. Tada patėvis vėžino keistoką pakeleivį, kuris aiškino, kad  mūsų Žemė – ne pirmoji, ir ne paskutinė žmonių buveinė. Pirmoji, sakė, atseit, Plutonas buvo... Aš, prisimenu, labai įdėmiai, su didžiausiu susidomėjimu klausiausi jos, kaip įdomios, fantastinės istorijos. Dabar, pagalvojau, kodėl iš jos nesukurti įtikinamą kosminę fentezi...  O jei tai tikrovė, tikrų tikriausias realizmas, tuomet mes iš tiesų esame klajūnai, besigelbstintys ir skubantys arčiau pamažėl gęstančios  Saulės, tarytum prie krosnies. Kaip katės arčiau šilumos, arčiau jaukumo... Ir taip, kol  galų gale sulauksime paskutinės dienos ir stotelės... Ir pasaulyje neliktų  jokios fantastikos?

-Kalbi mįslėmis. Ar mes tikrai atsidūrėme kitur, kitoje vietoje? – paklausiau.
-Ne. Mūsų pasaulis tapo kitur.
Sakinys nuskambėjo keistai. O gal kitaip? Mėginau suprasti ir įsivaizduoti ką norėjo pasakyti keistasis žmogus. Bet sekėsi vargiai.
-Ar toli nuo senosios vietos?
-Toli. Labai toli. Tik žemė vis dar pati. Juk važiuojame ten, kur norime. Ten, kur norėjome. Rytas dar parodys...
-Gal žinai kas mus perkėlė? - leidausi į šias įdomias fantazijas.
Žmogelis pasilenkęs, atrodo, prie pat mano akių ištarė:
-Paskutinė stotelė.

Paskutinė. Jam? Man? Visiems?

Artėjo Nevarėnų miestelio žiburiai. Gal pašnekovas išlips čia? Bet jis kalbėjo nesižvalgydamas ne labai rišlia šnekta:
-Tušti ir tamsūs namai, gatvių žibintų šviesos. Matai, rytas kitoks. Kodėl? Nes viskas pasikeitė. Kitoks pasaulis. Ir tuo pačiu toks pat. Visai kita diena. Kitokia diena. Ne fantastika, ne išgalvota. Tiesa tai... Mes kitur. Mes ne ten, kur įsivaizduojame ar norime matyti. Ir vėl kartoju – Žemė ta pati. Mus perkėlė... kaip pats sakei.
-Gerokai prisiskaitęs fantastikos? – išsprūdo man (dėl ko save labai keikiau).
-Jokia fantastika. Tai  tikrovė...

... Nesantys pasauliai irgi egzistuoja. Kitur. Paskutinė stotelė – taip pat. Vieniems ji  gyvenimo finišas. Kitiems – paprasta filosofinė sąvoka, kuria operuoja kaip chirurgai operacinėje, makaluoja kaip žurnalistai apie nuvalkiotą įvykį, faktą, dalyką... Mistikai skelbia apie Pasaulio pabaigą. Kiti – pilsto fantastiką, įsivaizduodami, kad tai realybė. O tas keistuolis...

Autobusas sustojo. Žmogus išlipo. Pamiršo atsisveikinti. Gal jis bijojo to tariamo kitokio pasaulio, juk išlipo savo, paskutinėje, stotelėje. “Fantastas”, pagalvojau. Jam tai – paskutinė stotelė. Man ji – toliau.
Čia stovėjome minutę. Į vidų įlipo kolega - pagyvenusio amžiaus mokytoja, pavaduojanti sergančią lituanistę, atsirado dar pora žmonių kurių nepažinojau. Su mokytoja pasisveikinau ir pasidalinau naujienomis. Nutilome, kai įsismelkė drėgnas šaltis, įlindęs pro praviras duris. Šaltas autobuso vidus mus rodėsi, kad galutinai pribaigs... Bet, pagaliau,  pajudėjome! Ir durys užsitrenkė...
Vėl likau savo mastymų terpėje, laukdamas kol nors kiek įšilsiu. Vėl skverbėsi panašios mintys, kurias pagimdė tas keistokas ateivis, buvęs autobuse ir važiavęs kartu.

Tarpinė stotelė – ne paskutinė. O kas laukia gale? Gale aš žinojau kas yra. Tiesa, visiškai neaišku ką vadinsime stotele. Stotelė stotelei nėra lygi. Vieni vyksta mirti, jų paskutinis sustojimas – perėjimas iš vienos būsenos į naują. Kiti keliauja tik į kitą, žemišką vietą. Tarp tokių ir aš... Laukiu jos, nes nusibodo šalti čia, viduje, šioje transporto priemonėje. O dar ji vadinama autobusu. Daržinė. Ne kas kita. Tik ant ratų...

Vis dar tamsu. Jokių artėjančio ryto užuominų. Tik laikrodis ženklino ryto pradžią. Bet besirikiuojančios mintys paspartino kelionę.  Tarpinė stotelė – Juozapavas. Juk iki čia pirkau bilietą. O kur vykti kitur? Ten bus paskutinė  vieta. Ten aš išlipsiu ir pirmiausia skubėsiu išgerti  karštos arbatos. Kad sušilčiau ir pasiruoščiau pamokai.
Prastokas kelias, išmaltas duobėmis. Kratė ir mano mintis, ir dantis. Jaučiausi prastai. Plykstelėjau pesimizmu. Skepsis įsižiebė ir mano minčių karoliukuose.

Paskutinė stotelė turbūt yra kitame pasaulyje. Tamsoje. Gal ir rytas niekada taip ir neišauš, jo nesulauksiu, nes tokio paprasčiausiai nebus, kaip Plutone, nes ten Saulė beveik kaip paprasta maža žvaigždė.

Pajutau, kad  (pagaliau!) atvažiavome. Kitas sustojimas...
Atvirame lauke išlipusiuosius užliejo aršus, šaltas ir drėgme persunktas vėjas. Jis nematomais čiuptuvais įsiskverbė į kaulus, bet nebuvo kur lįsti ir pasislėpti. Geltonas senas “Ikarusas” nuburzgėjo į sekančią stotelę. Greičiau būtu transportas į paskutinį sustojimą, kurio pašėlusiai laukiau...