Koks orus šitas laikas,
Kai vėsus tavo delnas ant mano kaktos
Nuramina karščiuojantį nerimą ir besiblaškančią mintį.
Išsisklaido migla ir tamsa abejonėm ribotos klampios vienumos - 
Aš nenoriu nugrimzt. 
Vėl stveriuos už jutimo gyvybės ir stengiuosi kilti.
Rodos, šitiek nedaug - 
Priėjai, kai kliedėjau, dusau,
Bet vėsus tavo delnas grąžino mane į tikrovės ramybę.
Pajutau, kad mes esam ne liudyt pilnatvę kas sau - 
Privalu, kai subręstam, lengvai peržengt jaučiamą kūnišką ribą.
Be aistros, išankstinės medžioklės naudos,
Vien todėl, kad jautiesi žmogum, kai skleidi šviesą sielos gerumo,
Kai mieliau, negu imt, kai randi, ką paduot, dovanot,
Kažkieno pakelėj tu gebi būti ženklu - liepsnojančiu krūmu.
Tarsiu padėkas, melsiuos, tačiau ta grąža bus menka.
Iki imsiu ir aš ragint kitą nelaimėlį keltis gyventi.
O sapnuos karštą kaktą vėsins tąkart draugo beaistrė ranka - 
Lyg kvietimas prabusti į rytmečio žadamą šventę.