Jau lietaus nuskalbtais, pakuliniais laukų pakraščiais
Eina dienos rugpjūčio nuo darbymečio maudžiančia nugara.
Tai viena, tai kita obelis vaisių saldų kaip dovaną ristis paleis
Ir atras piktos širšės joms patiektą sirupą cukraus.
Atbundi kiek ilgiau pamiegojęs, nes paukščių giesmių negirdėt – 
Lyg melodijas gyvasties jie su savim išskraidino.
Pamiškėj su kraitelėmis ieško grybautojai tiek sau naudos, tiek garbės,
O gal oro kvapnaus uogienojuos pušyno?
Jau matai, kad į rudenį vasara veria plačiau vis duris,
Eisi, neisi – išves, už čiuprynos suėmus, gaišuoti neleidus.
Pakulinis ir pilkas sutinka tave išskalautas lietum pabarys.
Gal todėl vis rečiau šviečia šypsena rūpesčiais glamžomas veidas?..
Jau nunokai? Kaip širšes baidaisi ligas ir liūdnumą minčių,
Ir parūpsta labai kam nors dovana, džiugesiu būti.
Smulkios raukšlės ant veido. Skaitau tik tada, kai jas švelniai liečiu.
Aš žinau, kiek saldumo turi. Man tik lašo, tik menko trupučio.