Šautuvas, šalmas, vėjai širdyje.
Būrys paliegusių varnų šaudo dangumi ir palieka baltus dryžius, iš kurių, atrodo, tuoj bėgs Vyrgos ašaros. O aš sėdžiu, padribęs kaip kelmas šakotas. Dangus varva, varva... Bet staiga mano sumindžiotas mintis pertraukė grubus trenksmas sprandan. Vyrgutė. Nužvelgė surauktomis akimis, kurios man priminė tik nelaimingą meilę ir paklausė, ar greit karan eisiu.
O čia ne bobų reikalas! Iškėliau kumštį, pagrūmojau. Nežinau, kur tas karas. Gal už kalno, gal miesto centre, bet eisiu. Pasitaisiau šalmą, ant rankos tušinuku pavardę ir numerį užsirašiau, pasiryžau už tėvynę kraują pralieti.
Matau, kaip Vincas ant kalno parklūpęs, šliaužia, ropoja, rėkauja, Bronė sprandan įsikabinus velka „sužeistąjį“. Tikriausiai iš ten...
Tądien atsibudau prie miesto bufeto. Pasirėmiau į limpantį linoleumą, apsižiurėjau ar neperšautas, ar rankas, kojas turiu.
Turėjau ir rankas, ir kojas, ir šalmas savo vietoj. Tik šautuvą - butelis pakeitė. Prisikovojau...
Kepenys kaip peršautos gėlė nuo vyno. Kojos kaip raišo arklio sukinėjos. Ir toks karas širdyje, toks karas...
Skubėdams namo sugalvojau pagalį pastvert iš pamiškio ir paleist į dangų. Ar dievą pasieks? Paleidau. Balandžių pulkelis tarp debesų prasisklaidė, išsklandė kas kur į savo gūžtą. Tik vienas danguje susvyravo, ėmė leistis, tartum negyvas, ir Bronė parvirto vidur kelio. Nu čia dabar!
Kas galėjo pagalvot, kad balandžiai taip Bronės nekenčia? Sugauk ir taip taikliai numesk iš dangaus...
Ir paukščiai nori karo...
O aš jau nebenoriu!
Namuosna apsivilkau kostiumą, pabučiavau Vyrgai žandan, nusišypsojau. Mažai tokių akimirkų, mažai...
Džiaugsmas smelkėsi krūtinėn dėl karo nebuvimo.
Taip ir baigėsi sumaištys, nurimo vargšas vakarėlis.
Taikiai nulingavau iki Bronės daržiuko: ir bulvių, ir salotų ir ko tik nori!
Tai gražu man Lietuvoj!













Iš Vinco dienoraščio ( su krepšiuku po paranke) 1998