Byra smėlis tarp mano pirštų –
smiltelė – tik sekundės dalis,
aš dar gyvas – aš dar nemirštu,
laukiu, kol žaizda pagaliau užgis.
 
O tada – vėl žvelgsiu į žvaigždes –
mano Viešpatie, aš šaukiu Tave!
Kas mane gelbės ir kas mane ves –
be Tavęs esu  maža – nebyli auka?
 
Tu mane girdi, Tu mane ir vėl vedi,
pakeli, nuprausi nuo žemės dulkių.
Jau nesu nebyli auka – tavo šviesoje
esu stiprus, kad ir kas žeistų ar pultų.