DEŠINIOJI ANANKĖ
 
     2025.11.24
Tiek to. Skaitykite. O aš pirštelius pajudinsiu.
 Atidėliojau, atidėliojau. Abejojau, abejojau. 
Na, tas atidėliojimas ir buvo ne dėl ko nors svarbaus, o kaip tik dėl abejonių.  Ar reikia? 
Pirmiausia - tokia knyga jau yra. Tai Erikos Umbrasaitės “Vienos krūties istorija”. Prisipažinsiu, neskaičiau, nenukopijuosiu. Tyčia neskaičiau.
Antra - ar kam nors be manęs bus įdomu gilintis, ar bent paviršiais paplaukiot po dar vieną istoriją. Panašią į tūkstančius kitų, galbūt labiau vertų. Ir geriau parašytų. 
     Trečia - na nėr kada prisėst (prigult), žmogau! Paprasčiausiai. Kažkodėl visą laiką rašau “ale” kažką reikšmingesnio. Tarsi tai būtų kam nors įdomiau už gyvenimą.
    Būtų dar ir ketvirta, ir penkta priežastis Jūsų nebevarginti, bet kadangi tekstą visgi skaitote - nėr prasmės aiškintis.
    Tik dar pora žodžių pasiteisinsiu dėl staiga užplūdusios grafomanijos - pirmiausia to reikia man, dešiniajai Anankei. O kiti jau žinokitės.
     Taigi, aš ranka. Dešinė.
Yra ir kairioji mano kolegė, draugė ir užvadėlė. Ji labai norėjo, kad pasivadinčiau dešiniąja Scholastika, na bet Scholastika tai juk ji! Vardas jos toks - susigalvojo. Šiek tiek susireikšminus mano partnerė.
    Ji kitokia. Ji pasitikinti, karts nuo karto man paskaitanti paskaitėles, stipresnė, gyvesnė. Galinti pasakyti, ar gėlių vazone dar drėgna žemė ar jau kokia perdžiūvus pelargonija prašosi laistoma. Ji greičiau pajunta, ar karštas puodas. Aš dažnai per vėlai. Tai ir nebetikrinu. 
     Ji jaučianti. Bent jau taip įsivaizduoja.
     Gerai, gerai - jaučiu ir aš, nėr čia ko skųstis. Tik kiek kitaip.
     Scholastika net įsivaizduoja, kad ji tokia pat, kaip kad  kažkada buvo jaunystėje, kad visai nesiskiria nuo kitų vis kur nors sutinkamų rankų. Tegu, optimistė. Ji tik kairioji. Žmogau, kairioji pas dešniarankę!
     O aš Anankė. Jau kokia gera savaitė, kaip susigalvojau sau tokį vardą. O ko negeras?
     Graikų deivė tokia buvo. Na, jos gimimo istorija labai paini ir komplikuota, ją užmiršau iškart, vos perskaičius. Bet vardas geras - Anankė senovės graikams buvo tarsi likimo ir neišvengiamos lemties personifikacija. Argi netinka? Ir dar - ištiestos jos rankos apglėbia visą visatą. Įsiskaitykit - rankos. 
 Aš visatą miniu tam, kad žinotumėt, kad nesiruošiu čia tik šmaikštauti - pagal dienos, minutės ar net momentinę nuotaiką visko gali čia nutikti. Būna liūdna, žinokit. Baisu, apmaudu, pikta. Bet pasistengsiu to  skaitytojui neperkrauti. Nuo vienos kupros kitam ant pečių - nedraugiška. 
    Nors pradžioje teksto užrašiau datą, tai nebu man s dienoraštis. Na, bent jau nebus ta tradicine, mūsų įsivaizduojama prasme.
Ko gero rašysiu tokiomis dienomis, kuomet norisi “paverkti”, pasiguosti. Pazysti ir išsikalbėti. Kai būsiu truputį pikta. 
   Data -  ta diena, kuomet rašau, bet įvykiai nebūtinai “on line”. Visaip tie įvykiai nutiko. 
   Tai kad per daug neįsijausčiau, gerbiamieji - “blevyzgosiu”. 
     Ot, viską ir išpasakojau. Intrigos tai ir neliko. Kaip  dabar taip - be jokio kabliuko? Kažkaip bandysim. 
Cakt, cakt, cakt. Kulniukais. Po operacijos sekantį rytą užėjo gydytoja Daiva. Tokia tikra gydytoja, ji net neprivalėjo pas mane užeiti, o kiek visko papasakojo. Ji ir į mane pirmoji atkreipė dėmesį. Kreipėsi į mane, kaip į vienetą, kaip į ranką - pagarba mum abiem.
    Žodžiu, tas piktas iki įsiūčio guzuliukas savo ūsų, šaknų ir ataugų į mano vargšę pažastį prileido kiek spėkas jam leido. Trylika limfmazgių apraizgė. O gal vienuolika. Mažas skirtumas, abiems atvejais tai daug. Bet viską, viską pašalino. Išmetė.
    Klausausi aš gydytojos Daivos, o pačiai ramu. Na taip, daug jų ten. Dar ir galva protinguolė savo išsilavinimą demonstruoja - prognostiškai nepalanku, juk tai metastazės. Oi, išsilakstys jos! 
   O man ramu. Beveik. 
   Gi išmetė! Vakar visi tie trylika ar vienuolika  negeriečių buvo, o šiandien - nebėr. Tai kada geriau? Šiandien! O paskiau matysim. 
    Įlindo, vai įlindo smegeninėn tas laikinumo pojūtis. Vėliau reiks išsiaiškint kiek blogio, kiek pozityvo tame. 
    Beje, žodelis “matysim” nuo tada tapo mano moto. Beveik kalbos parazitu. Mūsų visų.
    - Ir nepamirškit savo dešinės rankos, - o, čia gydytoja apie mane! - su ja jums reikės dirbti. Moterys neklauso, nekreipia dėmesio į mūsų patarimus, o paskiau ir nebepakelia rankos, liemenėlės nebeužsisega. Neužleiskit. Mankšta, kineziterapija, kasdieniai pratimai. Sanatorijoje pamokys. 
     Tiesą sakant, man buvo malonus toks atskiras dėmesys, bet kažkaip viskas pro šoną pračiuožė - liemenėlė, mankštelės, darbeliai… Kiek gi čia reikia tiems keliems metams belikusiems.
   Rimtai, man galva taip diktavo. Diktavo savo pačios numatytus ir internete statistiškai numatomus terminus. Duotus mums.
   Neklausykit interneto! Ir vėl aš čia Jums sakau. Aš, dešinioji Anankė. 
    Kitas dienas jau laukdavau to “cakt, cakt, cakt”. Tarsi viltingo patvirtinimo - ei, ranka, tavęs dar prireiks.