trapus kaip sliekų skeletai po liūties
buvo mano sidabras. juo padengti
veidrodžiai sugerdavo šviesą. tai keturkampiai
vyzdžiai, iškabinti ant sienų tarp Gojos
pražiodyto Saturno ir diplomų. antai

TARPKLASINIŲ VARŽYBŲ ORGANIZATORIAI
APDOVANOJA ARNĄ ALEKSANDRAVIČIŲ
UŽĖMUSĮ TARPKLASINĖSE VARŽYBOSE
PIRMĄJĄ VIETĄ.

viskas tik plunksnų ir kailių dėka, galvojau,
o daugiaveidžiai plojo, – riebaluoti kijeviečiai
net atsistoję. kas vieną veidelį tenešiojo, tokį,
kaip delnas su savo gyvenimo linijom, vientisą –
laikė jį uždaroj gobtuvo pusėj lyg juodžiausią pakaušį.

taip ir žvalgiaus į pakaušius, kulnus ir pasturgalius,
pagal raumenų šokį spręsdavau apie savo gražuolių
ir pabaisų nuotaikas. apkabinęs iš už nugaros
glamonėjau krūtis ir pilvą, kad nevirstų
sidabru ir neblizgėtų. skendėjo dūmuose mano
masažo osteo-kabinetas.

ATSIPRAŠOME, GYD. ARNAS ALEKSANDRA-
VIČIUS ŠIANDIEN NEDIRBS, NES YRA IŠVYKĘS
Į LAIDOTUVES.

dabar praeinu keturkampių vyzdžių
kiemais ir šypsausi. sliekų skeletai nušliaužė
tarp šaligatvio plytelių. debesys spjaudo ir šlapinasi
tik ant taško D ir jo kijeviečių. dabar mano sidabras – gyvas.