Gal pastebi ir tu,
Kad pievoj vis mažiau nuo vasaros nugruzdusių žiedų,
Kad blausios spalvos lenda iš esmės rugpjūčio.
Nenuostabu – voratinklis per plonas, kad surištų stagarus po du,
Kai usnių skristukus it pasamdytas vėjas pučia.
Gal išgirdai ir tu,
Kaip cirpauja svirpliai atvėsusiam lig šiurpo vakare.
Lyg ragina arčiau prie vienas kito prisiglausti.
Gal atminimų medų paragauti leisi iš tavęs?
Gal beužmirštamus meilius žodžius kuždėsi man į ausį?
Taip nejučiom išeina vasara ir lieka ilgesys bei liūdesys.
Nujaučiam rudenį, kuris čia pat, už slenksčio pasislėpęs tūno.
Diena, kita ir lietūs žiedus pievoj iki vieno užgęsys.
O mes drovsimės atšlydami nebe saldinio vienas kito kūno.
Žiūrėsiu su viltim, ar dar regėti žvilgsny kibirkštis,
Kurią paliko jausmuose patirtas vasaros zenitas.
Jos bus gana, kad vėl jaukiu pasidarytų mūsų kambarys.
Net ir tada, kai pasibaigs rugjūtis – svirpiantis, priblėsęs ir pilkai išlytas.