Miniatiūrą norisi įvardinti kaip egzistencinį atodūsį. Joje kalbama apie žmogaus gyvenimo kelią – nuolatines klajones ieškant savo saulės, kuri gali simbolizuoti laimę, prasmę ar šviesiausių lūkesčių išsipildymą. Ypač išsiskiria poetinė metafora kol žolės suželia širdy, kuri suteikia tekstui daugiasluoksniškumo. Viena vertus, ji leidžia manyti, kad ieškome taip ilgai, jog ima blėsti prisiminimai, lieka neišsakyti jausmai, nutrūksta ryšiai, o širdis tarsi užželia žole – kaip gamtoje gi užželia vietos, kuriose ilgą laiką niekas nevyksta. Tokiu atveju metafora kalba apie dvasinį sąstingį, neišsipildžiusius lūkesčius ir praradimus. Kita vertus, žolės simbolizuoja ir gyvybingumą, atsinaujinimą, gamtos gebėjimą užgydyti pavargusią nuo išgyvenimų širdį. Būtent ši dviprasmybė suteikia miniatiūrai filosofinio gilumo, o perskaitome ją kiekvienas savaip.

Pasaulis ir mažas, ir didelis – sutelpantis keliuose talpiuose žodžiuose...

Pirmiausia, kas nustebino, tai pasaulis-sau saulės. Taip niekada nerašyčiau, bet kiti juk gali!
vis susitinkame išeidami – prieš akis šmėkštelėjo laidotuvių ceremonija... Ir šios asociacijos tęsinį radau pabaigoje: kol žolės / suželia širdy
Komplikacija. :)

gerai – daug laisvės interpretacijai