ar jautei
kaip sieloje žaibas užlūžta
išdegindamas didelį lauką
 
kaip perplėšdamos atmintį
žaizdos palengva džiūsta
laidodamos paskutinįkart
kas mirė 
 
o po tūkstančio metų
nustebsi –
ne tavo tas aidas virš ežero

atsimerksi supratęs –

šitoks siauras vanduo
tik tiltai kartais per platūs