Tu nuostabi fone audringos jūros,
Kada smėlynu pajūrio brendi.
Suknutė plazda vėjyje kaip rausvos burės –
Atrodo man – Tu virš bangų skrendi.
O tavo eisena! O grakščios kojos!
O garbanos, o krūtys!..
Už ką ir kas tave, sakyk, apdovanojo?
Nebūt tavęs – į ką žiūrėt nebūtų.
Bet tu esi. Ir jūros vėjy
Tavo plaukai plevena vilnimi.
Ir kol braidysi tu pajūrio gelsvą smėlį –
Tol būsiu aš, – grožėsiuos tavimi.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Moderatorius (-ė): spika
Sukurta: 2026-08-06 11:40:53
Reikėtų išlaikyti ritmą ir rimą. Išreikšti gilūs jausmai ir prisipažinimas.
Tol būsiu aš, – grožėsiuos tavimi.
Moderatorius (-ė): pavėjui
Sukurta: 2026-08-05 14:35:33
Tekste skleidžiasi pajūrio romantika, moters grakštumo garbinimas ir amžinasis motyvas: vyro buvimas įgauna prasmę tik tol, kol jis turi galimybę grožėtis savo mylimąja. Pirmoji strofa veikia labai gražiai: suknelė, plazdanti vėjyje „kaip rausvos burės“, ir moteris, kuri atrodo skrendanti virš bangų. Tai skaidrus ir gyvas pajūrio paveikslas. Antroje strofoje staigus išvardijimas su pertekliniais šauktukais ir daugtaškiais atima iš eilėraščio poetinę paslaptį. Žodis „krūtys“ pats savimi poezijoje nėra blogas, tačiau įstatytas į šūksnių eilę („O eisena! O kojos! O garbanos, o krūtys!..“), jis skamba šiek tiek buitiškai ir nerangiai, griaudamas subtilią, jūra dvelkiančią pirmojo posmo nuotaiką. Eilutė „Nebūt tavęs – į ką žiūrėt nebūtų“ yra sintaksiškai itin nerangi. Žodžių kartojimas (nebūt / nebūtų) ir pritemptas rimas (apdovanojo / nebūtų) skamba kaip greita poezija, priderinta tik tam, kad užpildytų posmą.