Lyg maldą gieda neplautoj koplyčioj
purvas, dulkės, medžių gabalai
mojuoja rankom suteptom netyčia,
kai baigėsi lietus ir durų tu neuždarei.

Tuščiam altoriui meldžias jie sugulę,
prigludę akimis prie šviesulių,
pulsuojančių tikėjimu, kurį teturi,
ir klausiančių, ar aš į juos žiūriu.

Vis gieda purvas, dulkės, žemės angelai
uždususiais balsais kiekvieną garsą šildo,
ir viskas gaudžia, tyla, kyla. Kaip manai:
ar verta šioj žiemoj statyti maldai tiltą?