Argi rugpjūtyje dygias ražienas apdangstys atolai?
Ne rudeniui giedot apie aistras, kai derlių metas rinkti.
Tamsa atsėlina, tačiau kol kas nepuola –
Diena trumpesnė tik per gaidžio žingsnį.
Buitim kinkyti einam be glamonių,
Nebe geismais, bet prakaitu rasoti,
Viena kryptim – kasdienės šeimai duonos.
Turėjai trupinį? Teks kepalą paduoti.
Toks šventas darbas grūdus vest aruodan,
Sijoti miltus, ližę nešt prie pečiaus.
Užmiršt, kaip imti, bet išmokti duoti.
Kol supranti, kad tu čia buvęs svečias.
Usnėtas laukas prakaitu negirdytas,
Žaliais šilkais jo neuždengs žiemkenčiai.
Sirplys be rūpesčio rugpjūty garsiai svirpia.
Linksti ir kupriniesi. Rodos, baigias šventė.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Moderatorius (-ė): Ramunė Vakarė
Sukurta: 2026-07-31 18:53:37
Gyvas, tikras Jūsų žodis kaip kūno labirintais tekantis kraujas. Pilnas išminties pastebėjimų ir perspėjimų. Rodos, viso gyvenimo patirtis kiekviename tekste taip stipriai subanguoja, kad skaitydamas savaime esi įmetamas į savosios patirties sūkurį. Tai paveiku: Užmiršt, kaip imti, bet išmokti duoti.