Iš mūsų žvilgsnių ėmė blausėt kibirkštis
Aistrų liepsnojimo.
Jauti? 
Matyt, jau artinas rugpjūtis.
Kaip rodyt abejonę, liest – ar dar šilti?
Juk laiko žymės matomos suglamžytame kūne.
Susituriu. Darausi apdairi. Gal per jautri?
Gal santūrumas ir yra jau įvaldytas mūsų jausmo menas?
Tu mano mintyse, o tai arčiau, negu arti.
Drugelių pulkas kaip pavasary paširdžiuose plevena.
Kaip glamonėdamas tu perbrauki per smulkias raukšleles,
Kur užsiglaudę snaudžia pagreitėję tvinksniai.
Mes vėl pavasary akimirkas kelias.
Tad bergždžios pastangos jas užmarščiai ištrinti.
Aš nesisavinu, nepančioju.
Tiesiog tave jaučiu.
Glūdžiu tylom, kada aistra atslūgsta.
O tu neįmeni vienos iš paslapčių.
Kur beklajotumi, man tu palikęs vyriškumo lukštą.
Nes guolyje nei lanko, nei strėlių.
Net užmiršai, kam reikalingas skydas.
Ruduo artyn. Negundau. Aš tyliu.
Jaučiu, kad vasaroj abudu pasiklydom.
Sapnuok, ieškok žaltvykslės naktyje,
Užsimiršimo, kam nagai ir iltys,
Nes išmintingai saugosiu tave.
Iki mes žirsim vieno kapo smiltimis.