Tu ir vėl tiki manimi labiau.
Kyla bangos aukštyn vis dažniau.
Aš bijau. Aš rėkiu. Aš klausau.
Tu man knygą skaitai kiek raiškiau.
Aš kuriu, aš rašau į lapus,
Iš tošies išskaptuotus, senus.
Blunka raidės nuo dūmų aitrių,
Dega laužas iš malkų šlapių.
Vėjas gena lapus geltonus,
Linksta šakos žemiau ir lengviau.
Tu tiki – aš bijau ir plaukiu
Tomis bangomis atokiau.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Moderatorius (-ė): Ramunė Vakarė
Sukurta: 2026-07-31 17:59:09
Puikus pavadinimas, bet teksto išpildyme daug kas kliūva – pataikaujama atsitiktiniam rimavimui, o tai kenkia minties raiškai. Šeši aš tekste tikrai nepateisinami – kai lyrinis subjektas kalba pirmuoju asmeniu, juk ir taip aišku, kad ne kas nors kitas.
Vartotojas (-a): pavėjui
Sukurta: 2026-07-30 11:21:17
Paskutinėje strofoje rudens peizažas (geltoni lapai, žemyn linkstančios šakos) pereina į emocinę išvadą. Plaukimas bangomis „atokiau“ nėra pasidavimas – tai tiesiog poreikis išlaikyti atstumą, kad nepaskęstum kito lūkesčiuose ar pernelyg dideliame jo tikėjime.
Moderatorius (-ė): spika
Sukurta: 2026-07-30 10:29:41
Mintys geros, tik atkreipkite dėmesį į ritmą ir rimą.
labiau... dažniau... aitrių...šlapių – tai tos pačios kalbos dalys.