Nepadės man nei tyra, sūrių ašarų vėsa

Žiauri, tiek skausmą, tiek likimą apgavusi tyla

Taip ir žiemos nepralauks apleista tiesa

Kad nors ir sunkiai, plakti toliau moku tik viena




Šildyk man rankas, nuplauk man kojas

Bučiuok vis šaltus skruostus 

Karštai mylėk mane, tik nepamiršk išeit prieš vakaro tamsas

Laukiniai žirgai klyks, žvangės kanopos, pametusios ramos vagas




Nelaikyk jų, tik netramdyk, jie nurims vieni

Net jei tik tamsoj, ašarotoi tyloj, jie susiims

Pusnis ir ledą pralėks mane tempdami

Kad ir kiek prireiktų, nepames manęs, kol jie vieni




Nemyliu tavęs, ne tiek, kiek myliu vienišus žirgus

Tylą pavertusius ramybe, nebe drožiančius smuikus

Lai veda pro rūsčius vandenis, žvarbius vėjus, nieko negailinčius lietus

Ir gal, pagaliau, saulės nutviekstus, ramius laukus