Mano odos, kad ir mažai jos būtų,
Neatversiu tau, suprasdama tave.
Ir vėl laksi iš kito, pamiršęs savo būdą.
Kitas šuo, o tas pats liežuvis nasruose.

Galbūt švelnesnis kailis, gal oda,
Bet tas akis pažinčiau mirštanti, akla.
Matau, kas suspindi tyliai tavyje,
Nenuslėpsi šleikštulio nei akių saldume.

Pulsi, nors nagai kol kas trumpi,
Pasišiaušęs urgsi, nors dar vaidini, kad kąsti negali.
Žinau tave ir tavo alkį, nors sočiu apsimeti.
O taip norėčiau patikėti, kad ir tu mylėt gali.

Kai nebeliks mano nei rankų, lūpų, nei spindesio akių,
Nebevaidink, kad neturi dantų.