Juoda naktis užspaudžia šviesą,
Ilgainiui lieka vien viltis,
Kad tai, ką matom – laimę, tiesą –
Yra kaip kryžiuje vinis.

Vilties paminklas juk beprasmis,
Jei žemėj visada naktis.
Ir negi niekam nebegims mintis,
Kad žmogui reikia saulės gurkšnio?

To mažo, paprasto ir švento
Kaip laimės spindesio veide,
Iš amžinybių atgabento
Su spindinčia danguj žvaigžde.

Aš ją surasiu, aš ją nešiu,
Nors reiktų paaukoti tam save.
Jei reiks, pakviesiu ir Tave –
Ir mes įžiebsim šviesą naują...