Marija sėdėjo virtuvėlėje ant taburetės, kuri jau trisdešimt metų klibėjo lygiai taip pat, kaip ir jos pačios gyvenimas. Ant stalo garavo puodelis juodos arbatos, o šalia gulėjo telefonas – tylus, juodas ir nejudantis, lyg būtų išjungtas už skolas.

„Sėdi dabar va, kaip toji Sigutė – našlaitėlė ant kelmo, ir sriūbauji, laistai ašaras. Taip tau ir reikia!“ – garsiai, pati sau, rėžė Marija ir piktai nušluostė nosį rankšluosčiu, kurio kampuose puikavosi išblukusios tulpės. – „Ko leidaisi, kad tau jotų ant sprando? Pati gi matei, randa tave tik tada, kai bėda prispaudžia. Ale ne, lindai į užpakalius be muilo. Pati to nusipelnei. Ištuštėjo tavo aruodai, nebėra ko paduoti, nugaras ir atsuko. Tai, durnele, dabar ir kentėk viena!“ – karšė save lyg vilnų kuodelį, o prieš akis bėgo jos pačios „gerumo karjeros“ filmas.

Anksčiau buvo viskas kitaip, suvažiuodavo vaikai, Marija triūsė lyg „bitė – Maja“. Cepelinus virė kibirais, o blynai kalnais guldavo į lėkštes. Tuomet dukra jai dar numesdavo trumpą: „Mama, skanu“. Žentas, kratydamas ketvirtą kotletą, net galva linktelėdavo. Bet prie gero greitai priprantama. Vėliau padėkos virto į pretenzijas. „Mama, taigi žinai, kad mes kiaulienos nevalgom, kodėl vėl tie karbonadai?“ – erzėdavo dukra. „Močiute, tavo blynai per stori, internete mačiau kitokius“, – pareikšdavo, net nepakėlusi akių nuo telefono ekrano, anūkė. Marija tik kaltai šypsodavosi, ji juk sprendė apie kitus pagal save: „Ai, jauni, pavargę, gyvenimo tempas gi dabar toks, skuba vis, skuba“, – stengdavosi juos pateisinti, bijojo barnio. Ji matė, kad skambutis iš sūnaus būna tik dvejais atvejais: arba sugedo mašina ir reikia paskolinti „iki algos“, žinojo, „pamirš“, kaip ir visada, atiduoti, arba prisireikė jos, nes neturi kur savaitgalį palikti šuns, kuris graužia tik brangius tapetus, na, dar ir Marijos nervus. Reikalingas buvo ne jos gerumas, o nemokamas servisas, kulinarija ir lėšos. Tik va, atėjo laikas, kai jos piniginė gaudė vėjus. Aruodai ištuštėjo. O pensija, kiek ten jos ji ir gaudavo, vėlavo. Šiemet, net agurkai, nors ir kaip kruopščiai juos prižiūrėjo, nustojo megztis. 

Kai sūnus paskambino paklausti, ar ji netyčia neturi atliekamos penkiasdešimtinės „svarbiam reikalui“, Marija įtarė, kad tas reikalas susijęs su alaus baru, pirmą kartą gyvenime, sukaupusi visą drąsą, pasakė:
– Neturiu, vaikeli. Šį mėnesį pati ant kruopų sėdžiu.
Sūnaus abejingumas, net nepasidomėjo jos gyvavimu, tik giliai atsiduso, sumurmėjo: 
– Aišku, aišku, kaip visada, tas pats. – ir numetė ragelį.

Į duris kažkas ėmė belsti taip, lyg už jų būtų stovėję specialiosios pajėgos. Marija nespėjo net pakilti, kai įvirto kaimynas – senas jos jaunystės draugas Marčius, kuris buvo dar ir vietinis aktyvistas, tad dėvėjo, ji atrodė išgyvenusi abu pasaulinius karus, liemenę. Vyras buvo dar stamantrus, energija tryško lyg vanduo iš fontano.
.– Mare! – bosu būgnijo vos įžengęs, mojavo trilitriniu stiklainiu. – Ko čia sėdi nosį nukabinusi kaip senas čeburekas? Man matosi tavo langas, tai pastebėjau, kad sėdi, sriūbauji ir ašaras į arbatą laistai. Vyk šalin depresiją! Atnešiau vaistų – mano gamybos, ekologiški, „Rabarbarų ašaros“ – pavadinau. Keturiasdešimt laipsnių pagal mokslą ir septyniasdešimt pagal ūpą!

Marčius su trenksmu pastatė stiklainį ant stalo ir išsitraukė iš kišenės dvi briaunotas stiklines, bet pamatęs moters paraudusias akis, akimirksniu surimtėjo.
– Kas nutiko? Vėl tie tavo parazitai, atsiprašant, „auksinis jaunimas“ pristojo?
– Marčiau... – suvaitojo Marija. – Viską vaikams atidaviau, o šįryt sūnus, kai pinigų negavo, net ragelį numetė. Aš – širdį, o man – nugarą. Ištuštėjo aruodai ir mama nereikalinga. Teisus tu buvau, kai mane barei už lepinimą, dabar suprantu, tikra durnė...
Kaimynas garsiai tėškė ranka į stalą, net arbata iš puodelio šoktelėjo.
– Nu ir kas, kad durnė! Betgi mūsų, sava durnė! Klausyk manęs, Mariute. Tu baik čia tą „Sigutės sėdinčios ant kelmo“ vaidybą. Kas čia per „lindau be muilo“? Tau muilo gaila? Mes jiems dabar tokį muilą suorganizuosim, patys ant savo subinių čiuožinės! Žiūrėk į tai strategiškai. Tu dabar esi kas? Nemokamos valgyklos vedėja. O ką daro verslas, kai baigiasi subsidijos? Įveda mokesčius! Marčius pačiupo nuo šaldytuvo magnetuką-rašiklį ir atvertė Marijos kryžiažodžių žurnalą.
– Kuriam planą! Pirmas punktas: strateginis bankrotas. Kai dukra paskambins, kad atveža vaikus savaitgaliui, tu sakai: „Vaikeliai, namie karantinas, tarakonams dresūros pamokas užsakiau“. Antras punktas: paslaugų apmokestinimas. Nori cepelinų? Prašom. Nuperkat mėsos, bulvių ir te! Žentui įvedam „Kotletų akcizą“. Vienas „ačiū“ – avansas. Už likusius, tegu pakeičia tavo mašinai tepalus. Nėra tepalų, nėra ir patiekalų!
Marijos veidas giedrėjo, nusišypsojo pro ašaras. Vaizdas, kaip jos gerai įmitęs žentas keičia mašinos tepalus už vieną kotletą, buvo vertas milijono.
– O trečias punktas, – Marčius paslaptingai sumirkčiojo ir įpylė į stiklines rožinio skysčio iš stiklainio. – Šį savaitgalį mes jiems suorganizuosim „Nustebusio svečio“ dieną. Jie atvažiuos tikėdamiesi, nusėto patiekalais ir pyragais, stalo, o ras mus abu besiilsinčius kieme ant gultų ir geriančius rabarbarų trauktinę. Va, taip! – Marčius dėjo tašką... kaip musė.
Marija paėmė stiklinę. Skystis kvepėjo vasara ir lengvu chuliganizmu. Ji gurkštelėjo, šiluma akimirksniu išsivaikščiojo po kūną. Akyse įsidegė šelmiškos ugnelės. 
– Smagiai nuplaukė „zaraza!“ Marčiau, o žinai ką? Labdaros valgykla užsidarė dėl techninių kliūčių. Nuo šiol mano gerumas kainuos. Ir jei jiems kas nepatinka, tegu sau ieško kitos mamos internete!

Šeštadienio popietę Marijos kieme tvyrojo neįprasta ramybė. Tiksliau, ramybė iki tol, kol Marčius iš sandėliuko neištempė dviejų sulankstomų gultų, o ant aprūdijusio stalelio nepastatė nešiojamos kolonėlės. Per ją visu garsu staugė legendinės grupės „Rondo“ hitas „Laukų gėlė“. Marija dėvėjo skrybėlę nuo saulės ir didžiulius akinius, o Marčius – šortus su palmėmis ir tą pačią megztą liemenę, nes „vėjas ne brolis, inkstus saugoti reikia“.
Netruko ties varteliais sučežėti žvyras. Sidabrinis žento visureigis įvažiavo į kiemą taip užtikrintai, lyg suktų į nemokamą „Bobulė gamina“ kavinę. Iš mašinos išlipo dukra, nešina tuščiais plastikiniais indais uogoms, žentas tuščiu, stengdavosi, kai vyko pas uošvienę, namie nevalgyti, skrandžiu ir anūkė, kaip visada, įsmeigusi akis tik į telefoną. Visi tikėjosi išvysti vaizdą: sulinkusią Mariją, ravinčią braškes. Bet vietoj to, juos pasitiko Marčius, kuris ritmingai lingavo į taktą, rankoje laikydamas rožinį kokteilį su iš agurko išpjautu skėčiu.

– O, atvažiavo rėmėjai! – permušdamas muziką suriko Marčius. – Mariute, kelkis, tavo buvę akcininkai atvyko!
Dukra sustingo, žentas pauostė orą, jokių kotletų pėdsakų.
– Mama... o kas čia vyksta? – apstulbusi paklausė dukra. – O kur cepelinai? Taigi sakiau, kad šeštadienį būsim dvyliktą.
Marija lėtai, lyg Holivudo žvaigždė, nusiėmė akinius nuo saulės:
– Cepelinų, vaikeliai, nėra. Šiandien pas mus diena – „Viskas įskaičiuota“, tad sistema neveikia. Techninis gedimas.
– Kaip tai nėra? – žento balsas suvirpėjo, jis taip tikėjosi sutaupyti. – Aš juk net pusryčių nevalgiau!
Marčius lėtai atsikėlė nuo gulto, išsitraukė tą patį kryžiažodžių žurnalą, užsidėjo akinius ant nosies galo.
– Ramiai, pilieti žente! Maitinimo blokas dirba pagal naują reglamentą. Štai, naujas užeigos ir nauju pavadinimu – „Pas piktąją motulę“ kainoraštis. Vienas kotletas – penki eurai arba trys sugrėbtos šieno kaugės. Cepelinų porcija – dešimt eurų arba mašinos tepalų pakeitimas kaimynui Marčiui. Užsakymus priimame tik su išankstiniu apmokėjimu.
Dukra paraudo iš pykčio:
– Mama, tu visai išprotėjai? Čia tas Marčius tau smegenis plauna?! Mes juk tavo vaikai!
– Ir braškių pasiskinti atvažiavom... – pusbalsiu pridūrė anūkė.
– Braškių? – šyptelėjo Marija. – Mielai prašom, braškės darže, kilogramas – penki eurai, jei skinatės patys. Jei skinu aš – dešimt eurų ir nugaros masažas po darbo.
Žentas žiūrėjo į Mariją taip, lyg ji būtų pradėjusi kalbėti kiniškai. Dukra griebėsi už širdies:
– Bet taigi tu pati džiaugdavaisi, kai viską išsinešdavom!
– Taip, sakydavau, – sutiko Marija, patogiau įsitaisydama gulte. – Nes buvau durnė. Bet aruodai ištuštėjo, o muilas pabrango. Taigi, dabar arba pildote mamos piniginą, arba už vartų yra degalinė, ten dešrainiai po tris eurus.
Situacija buvo kritinė. Skrandis grojo maršus, o Marijos akyse degė tokia ugnis, kad tapo aišku,  niekas nepadės.
– Gerai! – piktai tėškė žentas Valdas. – Kur tavo mašina, Marčiau? Einam, pakeisiu tuos tepalus. Bet už tai gausiu keturis cepelinus!
– Trys cepelinai ir padažas, dėl likučio derėsimės po darbų priėmimo akto! – griežtai nukirto Marčius.
Žentas Valdas stovėjo prie Marčiaus garažo ir gailėjosi kiekvieno savo gyvenimo sprendimo. Prieš jį stovėjo Marčiaus pasididžiavimas – 1989 metų gamybos „Audi 80“, tautiečių meiliai vadinama „ubage“. Mašina buvo tokios būklės, kad atrodė, jog ją kartu laiko tik šventoji dvasia ir keli lipnios juostos ritinėliai.
– Na, meistreli, – Marčius riebiu pirštu pabeldė į automobilio kapotą. – Tepalo filtras kažkur apačioje. Paskutinį kartą keistas prie Landsbergio, tai gali reikėti jėgos. Sėkmės, cepelinai patys neišsivirs!
Valdas, dėvintis naujus, švarius „Nike“ šortus, giliai atsiduso, pasilenkė virš variklio skyriaus ir iškart įkišo nosį į trisdešimties metų senumo sudegusio tepalo ir dulkių debesį.
Po pusvalandžio iš po mašinos pasigirdo duslus Valdo rėkimas ir metalinis garsas – matyt, nuslydo raktas ir žentas susitrenkė krumplius:
– Marčiau! Kur tu gavai šitą filtrą? Jis privirintas, ar ką?!
Marčius net nepasuko galvos:
– Pašnekink tu jį, paglostyk, Valdeli! Kotletų taigi nori!
Dar po penkiolikos minučių Valdas išlindo iš po mašinos. Pusė jo veido buvo juoda nuo suodžių, ant kaktos puikavosi šviežias guzas, o naujieji marškinėliai turėjo stilingą tepalo juostą per patį vidurį. Rankose jis pergalingai laikė aplamdytą, juodą filtrą.
– Nuėmiau! – uždusęs rėkė Valdas, žiūrėdamas į Mariją per langą. – Mama, fiksuokit laiką! Kur mano avansas?!
Marija atsidarė langą ir pamojavo mediniu šaukštu:
– Valdeli, kol naujo neįdėsi, avanso nebus, o ir virtuvės durys bus uždarytos. Beje, Marčius sakė, kad dar reikėtų generatoriaus dirželį paveržti, nes cypia.
Valdas piktai nusivalė į rankovę kaktą, taip dar labiau išsitepdamas, ir vėl nėrė po kapotu.
– Štai tau ir nemokami mamulės pietūs... – burbėjo jis. – Kitą kartą geriau į restoraną žmoną vešiu, pigiau kainuos...

Kai puode cepelinai pagaliau pradėjo kilti į paviršių, kieme pasigirdo baisus triukšmas. Senas, prarūdijęs sūnaus Tomo „Golfas“ įskriejo pro vartus su tokiu trenksmu, lyg jame būtų sugedęs duslintuvas. Tomas iššoko iš mašinos piktas ir iškart pasileido link mamos.

– Mama! Nu nejuokink, taigi žinau, kad turi tuos penkiasdešimt eurų! – dar eidamas pradėjo rėkti jis. – Man skubiai reikia, meistras servise laukia!
Tomas staiga užsičiapė. Jis pamatė kaimyną Marčių, kuris tįsojo ant gulto ir dantis krapštė degtuku, ir Valdą, pajuodęs buvo kaip kaminkrėtys, su veržliarakčiu rankoje.
– O, dar vienas akcininkas atvyko dividendų išmušinėti! – smagiai nusijuokė Marčius.
– Neturiu, Tomeli, sakiau tau ryte, – ramiai ištarė Marija. – Šiandien dirbame tik pagal barterinių mainų programą.
– Man pinigų reikia! Duok dešimt eurų, bent kurui! – piktinosi Tomas.
Valdas, grėsmingai mojuodamas tepaluotu įrankiu, išėjo į priekį:
– Klausyk tu, jaunesnysis žmonos broli pagal kraują. Aš čia dvi valandas po Marčiaus „ubage“ dulkėse gulėjau, krumplius nusidraskiau, kad tris cepelinus užsidirbčiau! O tu nori pinigų už dyką gauti?! Stok į eilę!
Marčius atsivertė savo kainoraštį:
– Taip, pilieti Tomai. Penkiasdešimt eurų, sakai? Puiku. Šiltnamyje pomidorai nelaistyti, o už tvarto guli krūva žvyro, kurį reikia sunešti ir padaryti takelius. Imk kastuvą!
Tomas žengė žingsnį atgal:
– Mama, tu rimtai?! Tu leisi jiems iš manęs tyčiotis?
Marija atsistojo ir pažiūrėjo sūnui tiesiai į akis:
– Jie nesityčioja, Tomuk. Atėjo kiti laikai ir į mano kiemą. Nori pinigų? Imk kastuvą. Nori valgyti? Šalia Valdo po mašina vietos dar yra. O veltui mamos namuose nuo šiol negalima gauti net vandens iš čiaupo, nes jis irgi kainuoja.
Kieme įsiviešpatavo tyla. Tomas suprato, kad mamos „auksinė kortelė“ anuliuota visam laikui. Skanus cepelinų kvapas iš virtuvės pradėjo nugalėti jo išdidumą.
– Gerai! Kur tas kastuvas?! Bet aš noriu penkių cepelinų su dvigubu spirgučių padažu!
– Dėl spirgučių dar derėsimės po darbų priėmimo akto! – pergalingai sušuko Marčius.

Praėjo mėnuo. Marijos kieme gyvenimas virė tokiu tempu, kokio „sovietinis“ kolūkis nematė net geriausiais savo laikais. Sekmadienį Valdas ir Tomas prie vartų pasirodė septintą ryto, apsiginklavę naujausiais statybiniais įrankiais. Valdas per porą valandų ne tik nurėžė žolę, bet ir sumontavo naują šiltnamio automatinio laistymo sistemą. Tuo tarpu Tomas iki blizgesio nuplovė mamos namo langus, išlygino visus takelius ir netgi nudažė šulinio rentinį gražia molio spalva, kad kaimynai matytų ir pasidžiaugtų. Dukra virtuvėje jau trečią kartą lankstė firminius Marijos pyragėlius, o anūkė tiesioginėje transliacijoje „TikTok“ rodė tėtį. Transliacija „Mamos kainoraštis“ rinko tūkstančius „laikų“.

Vidurdienį prie stalo po, neatsiminė jau net kas ją pasodino, obelimi susėdo visa šeima. Stalas lūžo nuo cepelinų, keptų šonkauliukų ir šviežių agurkėlių... Valdas ir Tomas sėdėjo tiesūs, pasitempę, švariomis rankomis ir su didele pagarba žiūrėjo į mamą, kuri neslėpė džiaugsmo jais.
– Na, darbininkai, – tarė Marija, išdidžiai pasitaisydama naują, Marčiaus dovanotą skrybėlę. – Darbus priėmiau. Šiandien visi užsidirbote po pilną porciją su dvigubais spirgučiais!
– Valio! – choru sušuko žentas ir sūnus ir visi kiti.
– Ir dar, – Marija paslaptingai nusišypsojo ir ištraukė iš prijuostės kišenės storą voką. – Kadangi pastaruoju metu jūsų dėka mano ūkis suklestėjo, o Marčiaus trauktinės receptą sėkmingai pardavėm vietinei kaimo turizmo sodybai... aš nusprendžiau jus premijuoti. Tomeli, čia tavo penkiasdešimt eurų už žvyrą. Valdai, čia tau šimtas eurų už „Audi“ reanimaciją.
Sūnus ir žentas sustingo. Tomas lėtai padėjo šakutę, pastūmė voką atgal Marijai ir paraudo:
– Nereikia, mama... Pasilaikyk sau. Žinai, tie dešrainiai degalinėje tikrai bjaurūs. O tavo cepelinai... jie neįkainojami. Mes tiesiog norim atvažiuoti. Ir padėti. Nemokamai.
Valdas rimtai linktelėjo galva:
– Tikrai, mama. Išvis, aš jau užsakiau tau naują, patogu bus, virtuvės kėdę. Kad daugiau gyvenimas neklibėtų.
Marijos širdis liepsnojo meile saviems. Nužvelgė Marčių, kuris sėdėjo ir patenkintas gurkšnos „Rabarbarų ašaras“ . Marčiaus strateginis planas suveikė visu šimtu procentų. Vaikai pagaliau išmoko ištarti tą stebuklingą žodį „ačiū“.
Kai Tomo telefonas suskambo, o ekrane pasirodė žmonos vardas, jis įjungė garsiakalbį:
– Tomai, na kaip ten pas tavo mamą? Ar gavai pinigų? Ir ar parveši man tų skaniųjų kotletų?
Tomas išdidžiai išpūtė krūtinę, pažiūrėjo į Mariją ir garsiai į ragelį rėžė:
– Brangioji, mamos labdaros valgykla užsidarė visam laikui! Jei nori kotletų, atvyk, mamos darže kaip tik žemė nesukasta!
Visi, kas sėdėjo prie stalo, lūžo nuo juoko. Marija pakėlė savo stiklinę su „rabarbarine“:
– Už naująjį šeimos verslą, vaikeliai! Kad aruodai visada būtų pilni, o muilas – tik rankoms plauti!