Jie skrido ir skrido, o Lietuva laukė
Stebuklo vakario dangaus.
Galbūt jau išgirs „Lituanicos“ gausmą,
Iš laiko, jo tolių atplauks.
 
Atlanto platybės nestabdė, praleido —
Skriskit didvyriai namo.
Prigluskit Tėvynėj motulėms prie veido,
Neleiskit senolėms raudot.
 
Neatskrido didvyriai tik atnešė vėjai
Taip skaudų vainiką šlovės.
Prigludo prie žemės Lietuvos Sakalėliai
Šaltuose svetimuose miškuos.
 
Kiek daug nesugrįžo didvyrių,
Gražiausių sūnų Lietuvos,
Tik vardus ir jų pergales mini,
Lietuviai karta po kartos.
 
Buvo Saulės ir Žalgirio kovos,
Miško broliai po karo audrų,
Jie už laisvę Tėvynės aukojos,
Užmokėdami savo krauju.
 
Eina metai ir sklinda legendos,
Sklinda priesaikos ainių kartoms:
Mylėkit Tėvynę, kaip motiną šventą,
Pasišvęskit ją gint, jai gyvent!