„Balti malūnai malė laiką“,
Nuo skardžio krito velnias žmogžudys.
„Sapnavo liepsną, šliaužiančią“ ir keikė:
„Blondinių gatvėn draudžiama įeiti“, –
„Persiškos katės“ juodo lyg naktis.

„Siuvėja mūza iš denis paveikslo“,
Bangavo krūtys gilioj dekoltė,
Išvydo, „angelai į aikštę nusileidžia“,
Pasaulį audros į šukes išskleidžia,
„Kaštanų žvakės“ liepė tapti poete:

„Išgerk ugnies ąsotį“ ir „nuskink vaškinę rožę“,
Siūlus ir adatą šalin padėk,
Te rimai, nerimai sultingu kūnu čiuožia,
Pavirsta į nežemišką žvaigždynų grožį...
Eilėraščiai giliai paviršiuje išlieka. Patikėk.