Apolonija, kuri buvo darbšti ir taupi, ilgus metus, taip iš šalies man atrodė, savanoriškai dirbo labdaros fondu „Paskolink, Apolonija“. Ji saviems ir pažįstamiems buvo lyg koks unikalus bankomatas: net kortelės nereikėjo, o PIN kodo – tuo labiau. Užtekdavo sugalvoti įtikinančią priežastį, nutaisyti liūdną, verksmingą veidą – aparatas – atlapadūšė Apolonija pats išspjaudavo kupiūras, dar ir arbata su sausainiais pavaišindamas.
 
Jei kokiam kaimynui, o jų buvo ne vienas, pritrūkdavo lėšų „labai svarbiam reikaliukui“ (o dažniausiai – skystam), Apolonija jau kratė savo taupyklę. Pusseserė pavirkaudavo dėl trečios šį mėnesį „paskutinės gyvenimo krizės“, toji tuojau ir patėkšdavo. Vėliau pati grauždavo džiūvėsėlius, užsigerdama kantrybe.
 
Ji taip paniškai bijojo gauti „blogos mergaitės“ etiketę, kad gelbėdavo, kad net nusimaudavo paskutinius marškinius. Už nugaros jos gerumu visi tik ir naudojosi, dar pasijuokdavo: turi ta boba prisikaupusi aukso puodą, slepia jį ir tyli, tegu dalijasi. Jie nežinojo, kad moteris, nutraukdama nuo savo pačios dantų, tiesiog paniškai bijojo būti negera kitiems.
 
Kai Apolonijos piniginėje likdavo tik čekiai ir keli centai, o kas nors prašydavo paskolinti, ji išrausdavo, nes jai būdavo gėda, kad neturi, atsiprašinėdavo. „Oi, atleiskite, šią savaitę neturiu...“ Prašytojas ja netikėjo ir tik vartė akis, lyg pamatęs užrašą „Bankomatas laikinai neveikia, kreipkitės į kitą skyrių“. Pagarbos nebuvo, buvo tik vartotojiška sutartis. Taip, po truputį ji tiesiog palaidojo save tame dvasiniame dugne.
 
Bet viskam ateina savas laikas, atėjo ir Apolonijai, o su juo kartu ir supratimas: pinigais meilės ir draugystės nenusipirksi. Taigi, vieną šeštadienį, kai šaldytuve ji galėjo karti musę, kai jame ilsėjosi vienintelis varškės pakelis, o telefone supypsėjo eilinė žinutė: „Skubiai paskolink šimtą iki algos, grąžinsiu“, Apolonijos vidinis saugiklis tiesiog sprogo iš pykčio. „Užteks! Gyvenu dugne, – tad nutarė kilti į paviršių „saulės pažiūrėti“. Ji giliai įkvėpė, išpūtė krūtinę ir išleido garsą, kurio jos aplinka nebuvo girdėjusi nuo ledynmečio: „NE. N-E. NĖ VELNIO.“
 
Kitoje ragelio pusėje įsivyravo tokia tyla, kad prancūzų mimai būtų pavydėję. Apolonija užsimerkė, laukdama, kol ją nutrenks žaibas už tokį įžūlumą. Žaibo nebuvo. Vietoj to ji pajuto, kaip stuburas išsitiesia, o pečiai pakyla lyg kokios karingosios super herojės – Ksenos. Ji ištarė pirmąjį griežtą „ne“ ir pajuto, kokia yra tam stipri. Tačiau kartu pamatė ir realybę, vos užsidarė pinigų čiaupas, taip ir neliko tikrai ją branginančių žmonių šalia. Ji nejautė jiems pykčio ar keršto, tiesiog nutarė mylėti save.
 
Po Apolonijos bankomato uždarymo ceremonijos, praėjus šiek tiek laiko, jos sąskaita ėmė pūstis, užaugo svari suma, kurios užteko, jos nedideliam troškimui, patenkinti. Pirmą kartą gyvenime ji turėjo pinigų, kurie nebuvo skirti svetimų katinų operacijoms ar pusseserės vyro paskoloms, „velnio skysčiui“. Ji sau surengė tikrą egoizmo festivalį, nuėjo į prabangiausią miesto parduotuvę tokia eisena, lyg jai priklausytų pusė prekybos centro. Nusipirko šilkinį chalatą išdekoruotą stručio plunksnomis. Juodos spalvos šilko fone, kuris vilnijo iki pat žemės, atsimušė ryškios spalvos. Taip pat įsitaisė batus – žudikus, kurie buvo ryškiai raudoni, smailianosiai ir aukštais kulnais. Nepamiršo ir kvepalų, išsirinko ne kokį ten tualetinį vandenį, o prancūziškus, kurių kvapas siuntė aiškią žinutę: „Aš brangi ir ne jūsų nosiai“.
 
Bet giminės, na nebūt giminės, nuo jos neatstojo, nes jie greitai suprato, kad prarado didžiausią savo rėmėją, todėl griebėsi sunkiosios artilerijos – Oskaro vertos šeimos dramos. Šeštadienio popietę į Apolonijos duris ėmė belsti taip, lyg už jų stovėtų „Aras“ komanda. Atidariusi duris, ji išvydo gedulo rūbus dėvinčią pusseserę Genutę, kuri iškart puolė ant kelių:
 
– Apolonija! Gelbėk! Vaclovą ištiko... na, beveik infarktas! Finansinis infarktas! Jį tuoj išveš skolintojai į mišką! Reikia skubiai dviejų tūkstančių eurų!
 
Už Genutės nugaros stovėjo pats „mirštantysis“ pusbrolis – Vaclovas. Jis dūsavo kaip sugedęs garvežys, tačiau viena akimi stebėjo, ar Apolonija jau bėga ieškoti rankinės.
 
Senoji Apolonija būtų apsižliumbusi, tačiau Naujoji pastebėjo kelias įtartinas detales: Vaclovo ranka tvirtai spaudė naujausią išmanųjį telefoną, o iš Genutės rankinės kyšojo katalogo „Karšti pasiūlymai Turkijoje“ kraštelis. Apolonija veide nupiešė baisingą susirūpinimo grimasą ir sušuko:
 
– Jėzau Marija! Tuojau pat kviečiu greitąją pagalbą! Ir policiją! Jei banditai tave veža į mišką, tai čia jau pagrobimas! Tegu atsiųs tris ekipažus su sirenomis!
 
Pamatęs, kad reikalai pakrypo ne finansinės paramos, o baudžiamojo kodekso link, Vaclovas pašoko nuo kėdės tokiu greičiu, kokio daktarai nesitikėjo pastaruosius dvidešimt metų. Jo „infarktas“ dingo per sekundę.
 
– Nereikia greitosios! Man jau geriau, va, stuburas atsistatė! – sušuko Vaclovas, abiem rankom griebdamas Genutę už parankės ir paknopstomis bėgdamas laiptais žemyn.
 
Apolonija persisvėrė per turėklus, jos stručio plunksnoms elegantiškai plevėsuojant, ir pavymui
garsiai sušuko:
 
– Nepamirškite Turkijoje pasitepti kremu nuo saulės! Sako, ten dvasinis skausmas labai greitai nudega!

Vos tik užsidarė nemokamų subsidijų čiaupas, įvyko stebuklas – visi „geriausi draugai“ išgaravo greičiau nei išdegusio laužo dūmai. Neliko nė vieno. Apolonija nepuolė į depresiją. Namuose įsivyravo tokia ramybė, kad ji gavo progą susipažinti su pačiu paslaptingiausiu savo namų gyventoju – katinu, kuriam pati suteikė vardą – Ryžukas.
 
Tą uodeguotą keturkojį, prieš trejus metus jai įsūdė ta pati Genutė, pareiškusi: „Paimk, pas tave jam bus patogu“. Tai buvo solidus, ryžas katinas, kurio veido išraiška nuolat sakė: „Aš žinau tavo banko sąskaitos likutį ir man jis nerūpi“. Jam nereikėjo paskolų iki algos, jam tiesiog reikėjo Apolonijos šilumos ir kokybiškų konservų. Netrukus jų draugystė peraugo į aukščiausią lygį. Jie abu sėdėdavo balkone: Apolonija gerdavo kavą, o Ryžukas gulėdavo ant gretimo krėslo su specialiai jam nupirkta šilkine pagalvėle. Kai pro šalį praeidavo kaimynas Vaclovas, Jis demonstratyviai atsistodavo, nusisukdavo į jį uodega ir pradėdavo labai garsiai praustis.
 
Apolonija gerai įsisavino, paskaitė internete, posakį: „Kur esi nekviečiama, neik“. O kam eiti ten, kur tavęs laukia tik su pilna pinigine, jei namuose tavęs laukia geriausias draugas, kuriam tu esi visas jo pasaulis? Tad jau galutinai bankomatas – „Paskolink, Apolonija“ buvo oficialiai likviduotas. Prasidėjo jos pačios VIP gyvenimas!